Paieška

Vatican News
Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis 

Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis

Dievas pasilenkia prie žmogiško vargo, prie patiriamos kančios, todėl ir mes esame kviečiami parodyti bent kiek daugiau jautrumo vieni kitiems, užjausti vieni kitus. Mes turime išmokti jausti skausmą taip, kaip jį jaučia Dievas.

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“. Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų““. (Lk 16, 19–31)

BEDUGNĖ ŠIRDYJE

Šį sekmadienį girdime evangelisto Luko užrašytą sukrečiantį palyginimą apie elgetą Lozorių ir turtingą puotautoją, kuris, tiesą sakant, labai tinka ir mūsų dienų pasauliui.

Dievas žino vargšo Lozoriaus vardą, tačiau viskuo persisotinęs turtuolis palyginime vardu neminimas. Verta atkreipti dėmesį, kad Jėzaus lūpose jis nevaizduojamas, kaip koks ypatingai blogas žmogus, bet tiktai kaip pernelyg užsiėmęs savo reikalais, kad galėtų pastebėti prie jo namų durų mirštantį vargšą…

Dievas nemini turtuolio vardo, nes šiam užtenka savęs paties, jam Dievas nereikalingas, jis nekreipia dėmesio į jokias religines problemas, beveik didžiuojasi savo indiferentiškumu ir išlaiko pakankamą distanciją nuo savo dvasios reikalų.

Dievas gerbia šią distanciją…

Palyginime iš tiesų nekalbama apie tariamą Dievo kerštą, kuris sukeičia vietomis turtuolį ir elgetą. Mums gal ir patiktų įsivaizduoti, jog Dievas yra tarsi burtininkas, viską sustatantis į vietas, geras senelis, baudžiantis bloguosius ir paglostantis geruosius. Taip nėra, nes iš palyginimo negalima spręsti netgi kad ir elgeta būtų buvęs labai geras žmogus.

Svarbiausias žodis, leidžiantis mums suvokti palyginimo esmę, yra: bedugnė.

Tarp turtuolio ir Lozoriaus plyti bedugnė, neperžengiama praraja.

Turtuolio, pasmerkto ne todėl, kad jis buvo turtingas, bet dėl jo nejautrumo, gyvenimas gali būti sutrauktas į šį baisų įvaizdį: jo gyvenimo bedugnę.

Jis, tikriausiai nuoširdžiai tikintis ir praktikuojantis žydas, taip ir nepajėgė pastebėti prie jo vartų mirštančio varguolio. Jo širdyje, jo klaidingame įsitikinime savo saugumu, jo mažuose ir nereikalinguose rūpesčiuose yra neperžengiama bedugnė.

Anksčiau toks elgesys buvo vadinamas „apsileidimu“, kuriuo nusakoma viskuo patenkinto žmogaus širdis, neleidžianti peržengti joje susikurtos bedugnės ir eiti pasitikti brolio. Ta bedugnė skatina mus galvoti, jog esame pakankamai geri ir pamaldūs ir išlaikome reikalingą santykį su blogu ir sugedusiu mus supančiu pasauliu. Ta bedugnė savotiškai ramina ir užliūliuoja mus, ragindama manyti, kad, jei ir nesame patys geriausi, tačiau tikrai ne tokie blogi, kaip daugybė sutinkamų nusikaltėlių ir apgavikų.

Taip save įtikinę, matydami nesuskaičiuojamas mūsų dienų neteisybes ir bejėgiškai ištarę: „O ką aš galiu padaryti?“, kokia nors pinigine auka ar sukalbėta malda tariamės nuraminę sąžinės priekaištus, o iš tiesų dar labiau užkietiname širdį, ir joje esanti bedugnė iš tiesų tampa neįveikiama… net ir Dievui.

Be abejo, yra žmonių, kurie savo gyvenimą skiria tarnaudami vargingiesiems, vyksta į tolimus kraštus, mes žavimės jais, klausomės pasakojimų apie nuveiktus darbus,  ir drauge į širdį skverbiasi nerimas: ar ir mes neturėtume pasekti jų pavyzdžiu?

Vis tiktai šiuo atveju svarbiausias yra mūsų širdies nusiteikimas, netgi jei ir neturime galimybės padaryti daugiau, negu darome dabar. Šeimos motina, besirūpinanti vyru ir vaikais, gali būti rami: tai yra jos misijos ir tarnavimas vargstantiems. Ekonomiką studijuojantis jaunuolis taip pat atlieka savo įsipareigojimą, jei tik dega noru savo žinias pritaikyti tam, kad žmonių tarpusavio santykiai būtų žmogiškesni. Bet kurioje srityje mes rasime galimybę tarnauti, būti naudingais kitiems.

Svarbiausia žinoti viena: mes visi esame pašaukti matyti, suprasti, pajusti širdimi…

Dievas pasilenkia prie žmogiško vargo, prie patiriamos kančios, todėl ir mes, prieš planuodami milžiniškas paramos programas, visų pirma esame kviečiami parodyti bent kiek daugiau jautrumo vieni kitiems, užjausti vieni kitus. Mes turime išmokti jausti skausmą taip, kaip jį jaučia Dievas: didžiulis skausmas, visa apimanti meilė!

Šis jausmas padeda mums peržengti ir širdies bedugnę…

Adolfas Grušas

2022 rugsėjo 24, 14:11