Barselonoje paskelbtas palaimintuoju XX a. pradžios kankinys
Naujas palaimintasis, François Benjaminas May, gimė 1870 m. Šveicarijoje. Tikinčios šeimos aplinka padėjo jam subrandinti vienuolio pašaukimą. Būdamas 18 metų jis įstojo į brolių maristų kongregaciją, kurios charizma – rūpintis vaikų ir jaunimo ugdymu. Davęs įžadus jis gavo naują vienuolišką Likariono vardą. Vienuolijos vadovai jį pasiuntė dirbti į Ispaniją. Kurį laiką jis buvo vaikų darželio vadovas Baskų krašte, vėliau perkeltas į Barseloną vadovauti mokyklai, veikusiai sudėtingoje socialinėje aplinkoje tarp neturtingų šeimų.
1909 m. vasarą Barselonoje prasidėjo neramumai: gyventojai, ypač neturtingiausieji, sukilo prieš Ispanijos vyriausybės paskelbtą privalomąjį šaukimą į kariuomenę. Anarchistų ir komunistų kurstomas protestas peraugo į atvirus susirėmimus, per kuriuos buvo plėšiamos ir deginamos bažnyčios, vienuolynai ir katalikų mokyklos. Naktį iš liepos 26 į 27 d. buvo padegta ir brolių maristų mokykla. Liepos 27-osios rytą vienuoliai išėjo iš namų, gatvėje į juos buvo paleisti šūviai. Brolis Likarionas buvo nušautas.
XX a. pradžios Ispanijos socialinio, politinio ir ekonominio konteksto, ypač 1909 m. vasaros įvykių Barselonoje, tyrimai rodo, kad įvairios antikrikščioniškos grupės kurstė neapykantą Bažnyčios žmonėms. Neapykanta tikėjimui buvo ir pagrindinė brolio Likariono – rūpestingo ir drąsaus vienuolio, pasišventusio krikščioniškam vaikų auklėjimui – nužudymo priežastis. Brolis Likarionas vykdė savo pašaukimą žinodamas apie tuo metu paplitusį priešiškumą, tačiau per trejus savo buvimo Barselonoje metus nesitraukė ir neatsisakė savo įsipareigojimo. Ištyrus jo gyvenimą ir mirties aplinkybes nustatyta, kad jo gyvybės auka buvo nuoseklaus ir sąmoningo apaštališkojo įsipareigojimo kelio kulminacija.
Kardinolas Semeraro per beatifikacijos Mišias priminė popiežiaus Pranciškaus dažnai kartotą taisyklę, kad smurtas atneša dar daugiau smurto. „Tai matėme praėjusio šimtmečio pradžioje Barselonoje, tai kartojasi daugelyje kitų pasaulio vietų šiandien. Mūsų planetą niokoja daugybė konfliktų. Ir būtent šiame sudėtingame kontekste prieš mūsų akis iškyla palaimintojo Likariono figūra. Jo asmenyje dar kartą pasitvirtina Jėzaus žodžiai: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Nekęsti savo gyvybės nereiškia ją niekinti, bet reiškia nebūti savanaudiškai į ją įsikibusiems, nesirūpinti tik savimi ir savo interesais, o gyventi savo gyvenimą kaip dovaną kitiems.“ Kaip tai pasiekti? Pasak kardinolo, pats Jėzus mums į tai atsako: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane“ (Jn 12, 26). „Tad šiandien mes dėkojame Tau, Viešpatie, už naują palaimintąjį, kurio gyvenimas mus moko ištikimybės Tau, o jo užtarimas padeda Tave ištikimai sekti.“ (jm / Vatican News)
