Nauji Jubiliejaus šventieji (II dalis)
Ilgokame istorinės Veronos vyskupijos šventųjų sąraše, pradedant nuo IV amžiaus vyskupo šv. Zenono, sekmadienį bus įrašytas dar vienas vardas – Vincentos Marijos Poloni (1802–1855). Kai 1840 metais Luigia Francesca Maria – toks buvo jos vardas prieš vienuolinius įžadus, jau priartėjusi prie keturiasdešimties metų amžiaus slenksčio, su trimis kitomis bendramintėmis ryžosi skirti visą savo laiką meilei ir atsidavimui Dievui, tarnystei seneliams ir ligoniams, ji gerai žinojo, ką daro – už jos pečių buvo labai sunkūs 1836 metų choleros epidemijos metai, kurių metu slaugyti ligonius reiškė kasdien rizikuoti mirtimi.
Keturios moterys pasirinko bendruomeninio gyvenimo stilių, darbą greta ligonių, senelių ir mergaičių našlaičių derindamos su maldos valandomis. Šiuo laikotarpiu joms itin svarbus buvo kun. Carlo Steebo, 1975 m. paskelbto palaimintuoju, palydėjimas. Prisidėjus naujoms bendramintėms, gavus visus reikalingus bažnytinės ir pilietinės valdžios leidimus, 1848 metais iš viso trylika moterų davė vienuolinius įžadus naujoje „Gailestingumo seserų instituto“ bendruomenėje, apsivilko abitus ir priėmė naujus vardus, o Vincenta Marija tapo vyresniąja, kuri pirmoji savo pačios gyvenimo pavyzdžiu įkūnijo nuolankumo, paprastumo ir uolios artimo meilės idealus.
„Atsiminkite, mano brangiosios dukros, kad jus remia Apvaizda [...] ir jei išsaugosite meilę, jums niekada netrūks nei dvasinės, nei žemiškosios pagalbos, kaip jos niekada netrūko iki šiol, ir aš jums Dievo vardu pažadu, kad Institutas visada gyvuos, jei mylėsite viena kitą broliška meile. Jei Dievas man bus gailestingas ir priims mane į palaimingąją tėvynę, aš pažadu, kad melsiuosi už jus visas ar net būsiu užtarėja prie Viešpaties sosto. Meilė pergyvena ir mirtį: ji, neabejokite, mus sujungs Viešpatyje, net jei būsime toli viena nuo kitos. O jeigu, priešingai, šios man tokios brangios dorybės pradės trūkti jūsų tarpe, teveikia Dievo teisingumas“, – sunkiai sirgdama, bet su dvasios ramybe laukdama mirties valandos seserims, kurių tuo metu buvo jau 48, savo dvasiniame testamente parašė s. Vincenta Marija.
Palaimintasis armėnų apeigų katalikų arkivyskupas Ignacas Malojanas (1869–1915) tikinčiųjų buvo vadinamas „Išpažinėju“. „Gyvenu tikruoju tikėjimu ir mirštu su juo. Būsiu pašlovintas per savo Viešpaties ir savo Dievo kryžių“, – kelias akimirkas prieš mirtį 1915 birželio 11 d. ištarė armėnų katalikų ganytojas, kankinystės metu ėjęs 47-uosius metus.
Jis gimė 1869 metų balandžio 19 d. Mardine, dabartinėje Turkijoje, netoli Sirijos. Tuo metu šis regionas buvo Osmanų imperijos dalis. Armėnai buvo svarbi imperijos etninė ir religinė mažuma, kuriai XX amžiaus pradžioje priklausė apie pustrečio tūkstančio bažnyčių, puspenkto šimto vienuolynų ir kone du tūkstančiai mokyklų. Daugiausia armėnų priklausė Apaštalinei Armėnų Bažnyčiai, likę – katalikų ir protestantų bendruomenėms. Mardinas tuo laikotarpiu buvo krikščionių daugumos miestas.
Įvairiais gyvenimo etapais Ignacas Malojanas mokėsi, gyveno ar dirbo Libane ir Egipte, o 1911 metais Romoje gavo vyskupo šventimus ir buvo paskirtas gimtojo Mardino ganytoju. Arkivyskupo santykiai su valdžia buvo pagarbūs ir geri, lojalūs valstybei, bet I pasaulinio karo priešiškumo kontekste viskas nublanko, buvo suplanuotas masinis armėnų perkėlimas, lėmęs neapsakomas kančias ir mirtis. 1915 m. arkivyskupas buvo suimtas, tardomas, mušamas, melagingai kaltintas ginklų laikymu ir sąmokslu prieš valstybę. Teismui priėmus mirties nuosprendį vietos policijos vadas ganytojui pareiškė, kad jis gali išgelbėti savo gyvybę, jei priims islamą, o kai arkivyskupas ištarė cituotus savo tikėjimo išpažinimo žodžius, ūmaus pykčio pagautas pareigūnas išsitraukė pistoletą ir jį nušovė liudininkų akivaizdoje.
Palaimintoji S. Marija Troncatti (1883–1969) gimė vaizdingame šiaurės Italijos kalnų slėnyje, Brešijos provincijoje. Iš tėvų mergina gavo gerą krikščioniško gyvenimo pavyzdį, o „Saleziečių biuletenyje“, pasiūlytame paskaityti mokytojos, susipažino su misionierių istorijomis, kurios ją labai sužavėjo. Ji pati pajuto troškimą perduoti Dievo pažinimą tiems, kurie jo nepažįsta. Penkiolikos metų įstojo į salezietišką „Marijos dukterų draugiją“, o 21 metų – saleziečių moterų M. Marijos, Krikščionių Pagalbos, kongregaciją. Ne viskas formacijos metais ėjosi kaip sviestu patepta, abejonių dėl ateities kurį laiką kėlė ir vis sušlubuojanti sveikata.
1922 metais išsipildė sesers Marijos Troncatti didžioji svajonė – jau būdama 39 metų amžiaus, I Pasaulinio karo metais įgijusi ir slaugės profesiją, kad galėtų padėti sužeistiems kariams, ji išvyko į misijas Ekvadore, kur kone be pertraukų praleido likusius 47 savo gyvenimo metus, daugiausia tarp šuarų genties žmonių. Greta gražių ir šviesių puslapių, kaip kad mokyklų ar ligoninės atidarymo, netrūko ir sunkių bei tamsių – gamtinių nelaimių, grasinimų, padegimų. 1969 metų rugpjūčio 25-ąją s. Marija Troncatti įlipo į lėktuvėlį, turėjusį ją nugabenti į vieną rekolekcijų vietą. Vos pakilęs, lėktuvėlis rėžėsi į žemę – vienintelė žuvusioji buvo būtent 86 metų amžiaus s. Marija, iki pat paskutinės gyvenimo dienos gyvenusi misijos reikalais pagal dvasinę, marijinę ir saliezietišką motinystę.
Tvirtu ir nepalaužiamu tikėjimu pasižymėjo ir venesuelietė s. Carmen Elena Rendiles Martinez (1903–1977). Nuo pat vaikystės jai teko išsiugdyti užgrūdintą charakterį – ji gimė su negalia – be kairės rankos ir visą gyvenimą nešiojo protezą. Tačiau tai nesukliudė jos ryžtui mokytis, keliauti, dirbti. Prie jos brandaus tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu prisidėjo ir šeima, vakarais įpratusi kartu sukalbėti Rožinio dalį, sekmadienį dalyvauti Mišiose. 1927 mergina įstojo į Švč. Sakramento tarnaičių kongregaciją, pakviestą iš Prancūzijos, o 1932 metais davė amžinuosius įžadus. Šios kongregacijos ypatumas – dalis seserų gyveno bendruomenėje, o dalis – pasaulyje, be ypatingų skiriamųjų ženklų. Kai 1961 metais motininė kongregacija Prancūzijoje patvirtino naują konstituciją, smarkiai pakeitusią bendruomenės gyvenimo pobūdį, s. Carmen Elena ir kitos seserys Venesueloje suprato, kad jų kelias – kitoks. Buvo priimtas skausmingas, tačiau nuo nuoskaudų apvalytas sprendimas kreiptis į krašto vyskupus bei Šventąjį Sostą dėl savarankiško kelio. Taip 1965–1966 metais buvo suformuota Jėzaus tarnaičių kongregacija, o s. Carmen Elena tapo jos pirmąja vyresniąja ir ėjo šias pareigas iki mirties 1977 metais. Seserys dirbo katechezės srityje, parapijose, mokyklose, tarp vargšų, seminarijose. Jų vyresnioji s. Carmen Elena priimdama visus sprendimus vadovavosi tokiu kriterijumi – „Kaip žmonių širdyse sėti ir skleisti Dievo karalystę?“ Kas mėnesį seserims skirtas aplinkraštis kanonizacijos byloje tapo svariu patvirtinimu apie jos gilų dvasingumą ir vadovavimo stilių, kurio centre buvo ne „aš“, o „mes“.
„Dirbkime kartu, sėdamos meilę, vienybę ir gailestingumą, vengdamos visko, kas gali mus suskaldyti, mylėdamos taip, kaip Dievas mus mylėjo“, – viename aplinkraštyje rašė romių, bet itin skvarbių akių vienuolijos vyresnioji, viena iš naujų Jubiliejaus šventųjų. (RK / Vatican News)
