Visi Šventieji
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. (Mt 5, 1–12a)
BŪTI LAIMINGU
Komentuojant Evangelijos tekstą, pasakojantį apie Jėzaus palaiminimus, kyla dvejopas pavojus. Pirmasis pavojus – aiškinti juos taip, tarsi tai būtų ateities siekiamybė, likimas, kurio reikia siekti būsimajame pasaulyje, kurio laukdami esame kviečiami kantriai ir ištvermingai išgyventi įvairias išbandymų ir kančios situacijas, tuo pat metu būdami tikri, kad vieną dieną ateis geresnis pasaulis, kuriame būtent dėl šių išgyventų situacijų galėsime vadintis „palaimintais“.
Kitas pavojus yra visiškai priešingas, būtent, šių Jėzaus teiginių pavertimas tam tikra gėrio deklaracija, „gero krikščionio sertifikatu“, kai tikintysis jaučiasi turįs teisę laikyti save pranašesniu, susidūręs su blogiu pasaulyje, iš kurio galima tikėtis tik pasipriešinimo ir persekiojimų.
Tačiau iš tiesų Palaiminimų dvasios nėra nė viename iš šių dviejų modelių. Viešpats tikrai nesiekia sukelti nostalgijos ir lūkesčių būsimajame geresniame pasaulyje jausmo. Jis neskatina ir krikščionių gerumo deklaravimo. Iš tikrųjų abiem atvejais rizikuojama apsiriboti viena kryptimi, raginant ištvermingai laukti būsimo gėrio. Galbūt tai suvokiama, kaip „atlygis“ už ištvermę sunkumuose. Atrodo, tarsi būtų sakoma: „Pirmyn, krikščioni, pirmyn! Tai pasaulis tavęs nesupranta, o jis tavęs nesupranta todėl, kad yra blogas! Bet tu ištverk, nes pamatysi, kad netrukus džiaugsiesi begaline laime, prieš kurią nublanksta šio pasaulio vertybės!“
Pamėginkime grįžti prie pirminės Palaiminimų dvasios ir suprasti, kaip tai gali derėti su kasmetine Visų Šventųjų iškilme, kuri mums primena įsipareigojimą kasdien gyventi šventumu. Šiuos palaiminimus, sekant Evangelija pagal Matą, Jėzus ištarė vadinamojo „Kalno pamokslo“, kurį tradiciškai laikome savotiška Jo veiklos programa, pradžioje. Tuo vadovaujantis galime sakyti, kad Kalno pamokslu Jėzus nori mums pasiūlyti būtinybę užmegzti autentišką santykį su Dievu, kuris būtų ne sterilus įstatymų laikymasis, kaip, pavyzdžiui, buvo fariziejų ir Įstatymo mokytojų atveju, bet kiekvieno žmogaus santykio su Dievu Tėvu kūrimas. Jėzus savo klausytojus veda prie minties, kad ten, kur egzistuoja sūniškas santykis su Dievu, kur Dievo buvimas mūsų gyvenime jaučiamas ne kaip griežto teisėjo, bet kaip rūpestingo ir švelnaus tėvo dėmesys, neabejotina, kad tikinčiųjų širdyse apsigyvena ramybės, taikos, teisingumo, pagrįsto gautu ir dovanotu gailestingumu, jausmai. Kitaip tariant, žmogus gali patirti laimės jausmą. Dievas nori, kad kiekvienas iš jį tikinčių jo vaikų jaustųsi gerai ir būtų laimingas su Juo. Tokiu būdu laimė, arba, tariant Evangelijos žodžiais, „palaima“, yra dvasinis matmuo, kuris labiau nei bet kuris kitas apibūdina gyvenimą tų, kurie visiškai pasitikėjo Dievu. Tuos žmones šiandien pagerbiame ir vadiname juos „šventaisiais“.
Ši kasmetinė iškilmė labiau nei bet kuri kita mums primena tikrąjį šventumo matmenį, o, būtent, palaimą, laimę, entuziazmą „būti su Dievu“ kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Mums dera suvokti, jog Dievas yra drauge visuose gražiuose ir mažiau gražiuose dalykuose, klestėjimo ir ekonominės krizės akimirkomis, sveikatoje ir ligoje, sėkmėje ir nusivylimuose, gautoje ir dovanotoje meilėje ir kenčiančioje vienatvėje… Mes būsime Jo mokiniai, taigi palaiminti, šventieji, tiek, kiek kiekvienoje gyvenimo situacijoje išlaikysime ramybės matmenį ir, galbūt, net sugebėsime tai išreikšti išorine laime.
Pakaks visų tų „tariamo šventumo“ apraiškų, pagrįstų proto išskaičiavimais, kuris veda žmogų į vidinį nusivylimą, nes ten, kur yra nepasitenkinimas savimi, vargu ar įmanoma pajusti Dievo buvimą, net ir tarp tų, kurie save laiko tobulais krikščionimis!
Pakaks tų šventumo modelių, pagrįstų įsakymų ir normų laikymusi, tarsi tai būtų privilegijuotas būdas pasiekti Dievą, kuris, savo ruožtu, labiau žvelgia į Dvasią, dvelkiančią kiekvieno vyro ir moters širdyje, o ne į mūsų paklusnumą normoms!
O visų pirma pakaks tų painių ir klaidinančių idėjų, rodančių šventumą kaip kažką, kas skirta tik dvasininkams, institutų ir judėjimų steigėjams ir steigėjoms, vienuoliams ir vienuolėms, uždarytiems vietose, kurios tikrai dvelkia tikėjimu ir dvasingumu, bet kurie neturi ir negali pretenduoti į išskirtinę teisę į Dievą! Ir tie iš jų, kurie yra tikrai šventi, tai tikrai žino!
Didelė pastaraisiais metais Bažnyčios oficialiai paskelbtų šventųjų ir palaimintųjų gausa, neskaičiuojant visų tų, kurie, nors ir nepaskelbti tokiais, vis dėlto nešiojosi laimę širdyje ir ja dalijosi išorėje, dar kartą rodo, kad šventumas yra įmanomas ir prieinamas visiems. Tai įmanoma kiekviename gyvenimo etape, kiekvienoje būklėje, esant bet kokiems dvasiniams polinkiams, nepriklausomai nuo mūsų charakterio, o svarbiausia – nepaisant mūsų ribotumo ir nenuoseklumo. Dievas nori, kad būtume šventi, vadinasi, laimingi, mylėdami Dievą ir savo artimą. Juk tik čia dygsta šventumo sėkla…
Adolfas Grušas
