XXX eilinis sekmadienis

Anuo metu kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 18, 9–14)

GYVENIMO ŽVAIGŽDĖ

Į šventyklą ateina melstis du žmonės… Vienas jų fariziejus, pamaldus ir geras pilietis, kuris moka netgi didesnę dešimtinę, nei jam priklauso, pasninkauja dvigubai daugiau, negu privalo. Jis stovi šventykloje pirma visų ir meldžiasi. Greta jo atsistoja muitininkas, Įstatymo pažeidėjas, pinigų ir valdžios ištroškęs žmogus…

Pirmasis, atsistojęs priešais altorių, pradeda nuo padėkos, ir tai, be abejo, yra teisingas būdas melstis. Gaila, kad tokia kilni malda trunka tik tol, kol ištariami pirmieji žodžiai: „Dėkoju tau, Dieve“, o paskui fariziejus viską supainioja, nes iškelia tik save. Jis nenori bandyti pakelti savo gyvenimo iki Dievo, bet priešingai:  stengiasi nuleisti Dievą iki savo lygio.

Tuojau pat jis padvigubina padarytą klaidą, pridurdamas: „Nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai“… Atrodo, jis laiko save daug geresniu už kitus, tačiau neįmanoma šlovinti Dievo ir tuo pat metu niekinti Jo vaikus. Iš tiesų tai ateizmas: kalbėti maldas ir kartu menkinti, žeminti, kaltinti…

Įmanoma laikytis visų formalių religijos taisyklių, bet, anot Jėzaus, „vargas tiems, kurie duoda dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamiršta teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“.  Vargas formalistams, besirūpinantiems menkiausiomis rubrikomis ir niekinantiems kitą žmogų!

Šalia stovi muitininkas, žmogus – grumstelis, susigūžęs šventyklos ir savo gyvenimo tamsoje. Jis stovi atokiau ir mušasi į krūtinę sakydamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“

Jis net nežino, ką pasakyti, bet įjungia viską: kūną, širdį ir balsą. Jis ištaria maldą, kurioje pasigirsta mažas, viską pakeičiantis žodis „Tu“: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“

Už šių žodžių slypi visas neišsakytas muitininko gyvenimas: „Tiesa, Viešpatie, esu vagis, bet man nesiseka, nesu laimingas. Norėčiau būti kitoks, bet negaliu, vis dar negaliu, tačiau Tu pasigailėk ir padėk"…

Muitininkas grįžo į savo namus nuteisintas. Kodėl tai nepavyko fariziejui?

Fariziejus viską suko aplink jo savimeilę glostančią sąvoką: „aš“. „Aš moku, aš pasninkauju, aš“… Tai malda ne Dievui, o savo atvaizdui, įsivaizduojamam danguje, kaukei, kuri iškreipia Dievo veidą.

Šis Jėzaus palyginimas mums atskleidžia dvi maldos taisykles, tokias pat paprastas, kaip ir gyvenimo taisyklės.

Viena jų: jei mūsų gyvenimo centre yra „aš“, jokie mūsų santykiai nebus sėkmingi. Nei poroje, nei su vaikais, nei bendruomenėje, nei juo labiau su Dievu. Dievas svarbesnis, nei aš.

Kita sąlyga dar trumpesnė: žmogus meldžiasi ne tam, kad gautų, bet kad pasikeistų.

Muitininkas grįžo namo nuteisintas ne todėl, kad buvo sąžiningesnis ar nuolankesnis už fariziejų, bet todėl, kad atsivėrė Dievui – kaip durys, atsiveriančios saulei, kaip burė, palinkstanti nuo vėjo –  Dievui, kuris savo gailestingumu įeina į jį

Fariziejus visai nenori keistis, jam viskas gerai, tai kiti klysta, o gal šiek tiek ir Dievas…

Kita vertus, muitininkas mušasi į krūtinę, nes nėra laimingas ir norėtų pakeisti savo gyvenimą. Jis nebežino, kur yra jo žvaigždė, nes ją prarado ir nori leistis jos ieškoti.

Jei mes nustosime ieškoti savo žvaigždės, užtems ir mūsų dangus…

Adolfas Grušas