Pirmasis advento sekmadienis
KAI ATEINA DIEVAS
Mons. Adolfas Grušas
Tikriausiai jau pripratome prie šiam laikotarpiui būdingo skubėjimo: jau spalio mėnesį, net nepraėjus Vėlinių susikaupimui, visos parduotuvių lentynos jau yra užpildytos Kalėdų dekoracijomis ir siūlomomis dovanomis Kalėdoms. Namai jau iš anksto puošiami Kalėdų lemputėmis. Miestų savivaldybės savotiškai lenktyniauja viena su kita, kuri anksčiau užžiebs Kalėdų eglutę, nors iki tikrojo termino dar tikrai būtų laiko. Šventinė iliuminacija, mugės, eglutės aikštėse, čiuožyklos… atrodo, kad jau dabar yra atėjusios šventės, nors iš tiesų iki jų dar liko gerokai laiko. Kas paskatina šį skubėjimą? Taip, sutinku, tai komercinis klausimas: apie vartotojiškas Kalėdas. O gal tai ir savotiškas prieglobstis: noras atrasti bent šiek tiek ramybės už namų sienų, pamatyti bent menkiausią ženklą, kuriuo būtų galima pasikliauti, bent menkiausią švieselę, prie kurios galima pasislėpti, kol pasaulis slysta iš rankų, o, galbūt, ir žlunga…
Šio, pirmojo Advento sekmadienio liturgijoje sutiktas Žodis mums rodo kiek kitokią kryptį. Kalbama apie tai, kad, eidami link Kalėdų, esame pašaukti siekti „mažiau“. „Kuo mažiau, tuo geriau“, – lakoniškai šnabžda anglų priežodis. Visada kažką atimdamas, kažko atsisakydamas, žmogus įgyja daugiau savivertės ir pasitikėjimo savimi. Atimti iš savęs keletą pretenzijų, keletą nereikalingų žodžių, kažkiek arogancijos, keletą nereikalingų dalykų, kad būtų vietos, kad būtų daugiau erdvės. Tam labai padeda tyla, kasdienis tylos laikas, kuomet galima klausytis… Žinau, tai labai sunku, nes tyloje surandame viską, ko dar neišsprendėme, ko vengėme klausytis, ką palaidojome triukšme. Adventas – tai pastangos tarp mirgančių lempučių, plastikinių dekoracijų, per triukšmingas aikštes, įmonių vakarėlius, šventinių koncertų maratoną, įkyriai visur skambančias kalėdines melodijas ateiti į tylą. Jei to nejausime, bus sudėtinga suprasti Kalėdas. Prakartėlė - tai nuostabi ir stebuklinga tylos erdvė, reikia tik laiko jai pasiruošti. Advento laikotarpis tarsi šnabžda: tai elegantiškas laikas, kai reikia atimti, o ne užpildyti. Tyla visiems penkiems pojūčiams…
Adventas yra persipynęs su laukimu ir dėmesingumu, dviem nerimą keliančiais žodžiais, nes jie reiškia tai, ko mums stinga. Mes nebeturime kantrybės stovėti eilėje, per daug skubame, skaičiuojame minutes. Dėmesio lygis vis mažėja, žmonės nebesugeba iki galo pažiūrėti kelių minučių trukmės vaizdo įrašų, nebegali perskaityti visos knygos, nebemoka analizuoti situacijų, medituoti… Visa tai neleidžia priimti tikrovės, kurioje galėtume jaustis laisvi. Pasaulis tampa vis labiau priešiška vieta, o mes – vis mažiau žmogiški, mažiau malonūs vieni kitiems. Mums reikia išmokti pastebėti tai, kas vyksta mumyse ir šalia mūsų, reikia parodyti dėmesį žodžiams, veidams, gestams, šypsenoms ir rankų paspaudimams. Dėmesį pasauliui. Dėmesį baimei, verčiančiai mus slėptis, netgi nuo savęs…
„Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite,“ – girdime Evangelijoje Jėzaus žodžius. Taip, Viešpats jau dabar kasdien praeina pro mūsų gyvenimą, ypač ten, kur to nesitikime ir kur to nelaukėme. Dievas pranoksta mūsų vaizduotę, mūsų lūkesčius, užtikrintumą, mūsų nerimą. Jis prašo mus įsivaizduoti Jį visiškai kitaip, ištrinti iš savo proto įvaizdį, kurį susikūrėme, įsivaizduoti galimybę, kad Jis gali gyventi mūsų gyvenime.
Nesitikėjau, kad Jis praėjo pro tą sutiktą porą, nesitikėjau, kad Jis gali būti to vaiko, kuris ieškojo manęs, kad pasisveikintų, veide, nesitikėjau, kad Jis gali būti tame gyvūne, kuris mane pasveikino už paglostymą… Maži dalykai… ir Dievas, ateinantis į tą mažumą.
Adventas…
