Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 2 d.)
Vilniaus arkivyskupijos pranešime rašoma, kad renginys „Būk šviesa pasauliui!“ – tai kvietimas keisti požiūrį į Visų Šventųjų dieną, „ne tik iškeisti giltinės, raganos ar numirėlio kostiumą į šventojo atributiką, bet ir vietoj tamsos bei siaubo, kurio netrūksta kasdienybėje, rinktis šviesą, viltį, bendrystę ir džiaugsmą.“
Viena iš renginio sumanytojų, Vilniaus arkikatedros šeimų bendruomenės narė Rasa Murauskienė, pabrėžė, kad šia švente trokštama dėkoti už mumyse esančią šventumo viltį malda ir šlovinimu, dalintis vaišėmis – puoselėti svetingumą. „Trokštame, kad šeimos, vaikai sužinotų daugiau apie šventuosius, kurie yra galingi mūsų užtarėjai Danguje! Juk šventasis – tai laimingas, į savo pašaukimą atsiliepęs ir pilnatvę pasiekęs žmogus, įkūnijęs ir atspindintis tam tikrą dorybę“.
Apie krikščioniškas Vėlinių tradicijas ir apie Helovino šventimą Lietuvoje diskutuojama Ingos Bartulevičiūtės parengtoje publikacijoje, kurią skelbią dienraštis Bernardinai.lt.
Antai, kun. Rimantas Gudelis, pasitelkdamas dešimties metų tarnystės Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje patirtį, teigia, kad Helovino šventimas – tik pramoga, nepažeidžianti Dievo ar Bažnyčios įsakymų. Todėl nėra jokios priežasties tai drausti, kaip ir nėra būtina ją švęsti. Heloviną kunigas lygina su Užgavėnių tradicija, teigdamas, kad antropologiniu, kultūriniu ir etniniu lygmeniu abi šventės yra panašios – žmonių kultūrinės išraiškos formos, turinčios ir pagoniškų, ir krikščioniškų elementų.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius aptariamoje Bernardinai.lt publikacijoje Vėlinių šventės proga kvietė tikinčiuosius išgryninti tai, kas tikra ir autentiška: maldą, prisiminimą, dėkingumą.
„Visuomenėje, kur krikščioniška žinia vis labiau pamirštama, žmonės griebiasi svetimų tradicijų. Prie to prisideda ir prekybininkai, parduodantys kaukes, kostiumus, dekoracijas. Kai kurios mokyklos ar net darželiai rengia Helovino vakarėlius, tarsi tai būtų vaikams tinkama žinia. Tačiau mums, tikintiesiems, svarbu išlaikyti vilties žinią – kalbėti apie amžinąjį gyvenimą, maldą už mirusiuosius, šventuosius – tai yra esminė mūsų šventės prasmė“, – pabrėžė vysk. Algirdas Jurevičius.
Jo mintis pratęsė ir etnologė Gražina Kadžytė, Helovino šventimą Lietuvoje apibūdinusi kaip trumpalaikę madą:
„Vieni pasiduoda svetimai įtakai ir nešiojami kaip šapeliai nuo vienos mados prie kitos, kiti išlaiko savąsias vertybes – šaknimis įsikibę į savo krantą. Lietuviškos dvasios tvirtybė išlieka, kai perimama iš tėvų, senelių, prosenelių. Todėl mums palikta pareiga perduoti ją savo vaikams, vaikaičiams. Perduoti nuoširdžiai, rūpestingai, bet ne direktyviai, o taip, kaip mokėjo tai daryti mūsų senoliai – kantriai, su meile, per gražius tautosakinius ir gyvenimiškus pasakojimus, kurie leidžia apmąstyti, kas išgirsta, patiems pasidaryti atitinkamas išvadas“, – dienraštyje Bernardinai.lt kvietė etnologė Gražina Kadžytė.
Apie kintantį dabarties žmogaus santykį su mirtimi naujienų portale lrt.lt šiomis dienomis pasisakė ir Santaros klinikų kapelionas kun. Gabrielius Satkauskas, atkreipiantis dėmesį į šiems laikams vis labiau būdingą norą koreguoti tikrovę, taip pat ir iš baimės matyti mirusiojo žmogaus palaikus. Tai kartais nulemia ir kunigo pastebėtą skirtumą: kai šarvojami mirusiojo palaikai, vyrauja rimtis, susikaupimas – tai tarsi įpareigoja kažką veikt, giliau melstis, o kai šarvojimo salėje tik urna – nuotaika kita, kartais net primenanti kavinę ar valgyklą.
Santykį su mirusiaisiais portale lrt.lt aptaria ir kun. Ričardas Doveika, Visų Šventųjų dieną ir Vėlines vadinantis džiaugsmo ir triumfo paminėjimu.
„Per žvakę, gėlę ir maldą žmogų palaidojame, bet ne užkasame. Baisu būti užkastam, bet nepalaidotam. Nes labai daug žmonių užkasa žmogų jų nepalaidoję – gedulas, depresijos, ligos, antidepresantai, pretenzijos Dievui, gyvenimui – tai yra užkasto, bet nepalaidoto žmogaus pasekmė. Tiems, kurie palaidoja žmogų ir su juo turi santykį per maldą, tas ryšys nenutrūksta“, – teigia kun. Ričardas Doveika, lrt.lt publikacijoje taip pat primenantis, kad lapkričio šventės yra ir tinkama proga pasikalbėti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų norime būti palaidoti, pasikalbėti apie mirtį šeimoje, aptarti ir turtinius dalykus.
