Popiežius Leonas ir br. Prisikėlimo Lauryno pamokos

Galima pažymėti, kad nors popiežiaus paminėtas autorius nėra taip plačiai žinomas, kaip žymieji Bažnyčios dvasingumo mokytojai, antra vertus, nesunku atrasti jo minčių įvairiausiomis kalbomis, įskaitant ir lietuvių. Dar 2014 metais knygą „Dievo artumo praktika“, kaip serijos „Bibliotheca christiana“ dalį, išleido leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“. Kaip paminėjo pats popiežius, tai labai nedidelis veikalas – vos keliasdešimties puslapių. Jo autorius taip pat nebuvo istorinė tų laikų asmenybė, bet paprastas brolis karmelitas, daugybę metų dirbęs virtuvėje. Jo paprastą kilmę ir gyvenimą liudija jau vien faktas, kad jis vadinamas tik vardu – brolis Prisikėlimo Laurynas.

Žinoma, kad jis įstojo į karmelitų ordiną 1640 m. Paryžiuje, būdamas 26 metų amžiaus ir vedamas neišdildomai įsispaudusios mistinės Dievo patirties, kurią išgyveno, leisdamas dieną gamtos apsuptyje, būdamas aštuoniolikos metų. Nors pats apie tai daug nepasakojo, taip pat žinoma, kad keletą metų tarnavo paprastu kareiviu vadinamuoju „Trisdešimties metų karo“, siaubusio didelę dalį Europos, laikotarpiu, kuris išsiskyrė dideliu žiaurumu ir mirčių skaičiumi. Kaip visada, karą taip pat lydėjo didžiulis skurdas ir daug jaunų vaikinų tapdavo kareiviais dėl kasdienio maisto davinio bei menkos algos. Žinoma, ją gaudavo tik likę gyvi – ir Nicolas Hermanas – toks buvo jo vardas iki vienuolystės kelio – dukart išgyveno tik per plauką, kartą buvo sunkiai sužeistas. Kai br. Laurynas užsimena apie savo dideles nuodėmes ir nepelnytą Dievo gerumą, galima spėti, kad turi omenyje karo laikotarpį. Laurynas buvo vadinamasis „brolis pasaulietis“ – kitaip tariant, be kunigo šventimų ir be susijusių liturginių bei dvasinių pareigų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jam buvo skirtas paprastas darbas virtuvėje ir kitose vienuolyno patalpose. Sveikatai susilpnėjus, brolis pramoko batsiuvystės.       

Bet toks nuolankus ir paprastas gyvenimo būdas, apsiribojęs daugiausia ruošos bei priežiūros darbais, nesukliudė br. Prisikėlimo Laurynui patirti gilios vidinės ramybės ir šventumo. Tai vienas, tai kitas vis paklausdavo – klausiančiųjų skaičius vis didėjo – jo dvasinio patarimo, žodžiu ar raštu. „Dievo artumo praktika“ yra kelių pokalbių santrauka ir keliolikos trumpų laiškų su dvasiniais patarimais rinkinys, kurį parengė, jau po jo mirties, jį daug metų pažinojęs Paryžiaus arkivyskupijos dvasininkas Josephas de Beaufort’as.

Kaip sako pats knygelės pavadinimas, br. Prisikėlimo Laurynas išmoko ir kitus mokė Dievo artumo kelio – jautimo, kad Dievas yra visada arti ir kad šiuo požiūriu  vienas momentas nesiskiria nuo kito. „Darbo laikas man nesiskiria nuo maldos laiko, net savo virtuvės triukšme ir šurmulyje, keliems žmonėms vienu metu prašant skirtingų dalykų, aš jaučiu Dievą taip pat ramiai, tarsi klūpėčiau ant kelių prieš Švenčiausiąjį Sakramentą“, – cituoja biografas vieną pokalbį su br. Prisikėlimo Laurynu.

Pokalbiuose ir laiškuose pastarasis pastebi, kad asketinės praktikos ir įvairūs patarimai, kaip siekti artumo su Dievu, jam neveikė ar buvo nesuprantami. Tad palengva, trokšdamas iš meilės Dievui būti su juo ir jo, išvystė savo paties metodą – sąmoningumą, kad Dievas yra arti ir nuolatinį Dievo artumo jautimo praktikavimą. „Aš garbinau jį taip dažnai, kaip tik galėjau, išlaikydamas savo protą jo šventojoje akivaizdoje ir grįždamas prie jo kas sykį, kai pastebėdavau, kad mano protas nuklysta nuo jo. Tokios pratybos man kėlė nemažą skausmą, tačiau jas tęsiau, nepaisydamas visų sunkumų, be nerimo ir nesijaudindamas, kai mano protas nuklysdavo ne savo noru. Tuo rūpinausi visą dieną, ne tik nustatytu maldos laiku. Visą laiką, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, netgi labiausiai užimtais momentais, iš savo proto stūmiau tai, kas galėjo nutraukti mano mintis apie Dievą. [...] apie buvimą Dievo, kurį visada laikiau esant su manimi, dažnai – netgi manyje“, – taip savo laiškuose rašo brolis karmelitas (žr. 1 ir 2 laiškus). „Tokia buvo pradžia, tačiau turiu pasakyti, kad pirmuosius dešimt metų labai kentėjau“, – priduria jis.

„Kai galvojau tik apie tai, kad baigtųsi dienos su šiais sunkumais (kurie visai nesumažino mano pasitikėjimo Dievu, tik sustiprino mano tikėjimą), staiga pajutau, kad visas pasikeičiau. Mano siela, kuri iki tol buvo nerami, pajuto gilią vidinę ramybę, tarsi ji būtų savo centre ir poilsio vietoje. Nuo to laiko aš vaikštau Dievo akivaizdoje paprastai, tikėdamas, nuolankiai ir mylėdamas, ir stengiuosi nieko nedaryti ir nemąstyti, kas jam galėtų nepatikti. Viliuosi, kad kai padarysiu viską, ką galiu, jis su manimi padarys tai, kas jam patiks.“

*

Pasak Leono XIV, galima teigti, kad tai knyga apie tam tikrą maldos ir dvasingumo rūšį, kai žmogus tiesiog atiduoda savo gyvenimą Viešpačiui ir leidžia jam jį vesti. „Susidūręs su dideliais iššūkiais, gyvendamas Peru terorizmo metais, pašauktas tarnauti vietose, kuriose niekada nemaniau atsidursiąs, aš pasitikiu Dievu ir ta žinia dalijuosi su visais žmonėmis." Tad kaip jautėsi konklavoje išgirdęs savo vardą? "Aš susitaikiau su tuo, pamatęs, kaip viskas klostosi, ir pasakiau, kad tai gali tapti tikrove. Aš giliai įkvėpiau ir pasakiau: „Štai kaip Viešpatie, tu esi atsakingas, tu rodyk kelią““, – sakė popiežius, atsakydamas į dar vieną klausimą. (RK / Vatican News)