IV amžiaus piligrimė Egerija – Bažnyčios tikėjimo liudytoja
Šiomis dienomis buvo minėta Kristaus Krikšto šventė. Štai ką rašo Egerija apie apie Enono, esančio netoli Salimo, vietovę, kur krikštijo šv. Jonas Krikštytojas (Jn 3, 23). Ją ji pasiekė lydima vietos kunigo. „Mes tuoj pat pėsčiomis su juo pradėjome eiti per labai gražų slėnį, kol pasiekėme labai mielą vaisių sodą, kurio viduryje jis mums parodė labai gero ir švaraus vandens versmę, iš kurios tekėjo upeliukas. Priešais versmę buvo tarsi ežeras, kur, atrodo, krikštijo šv. Jonas Krikštytojas. Tada šventasis kunigas mums pasakė: „Iki šiol šis sodas graikų kalba vadinamas tik Copos tu agiu Johanni ar, kaip jūs sakote lotyniškai, Hortus sancti Johannis („Šv. Jono sodas“). Daug brolių, šventųjų vienuolių, atvykusių iš įvairių vietų, ateina čia apsiplauti“.
Pasak t. E. Bermejo Cabrera OFM, pirmą kartą su piligrimės Egerijos pasakojimu jis susidūrė 1990 metais, rengdamas tezę apie liturgijos istoriją. Nuo tada šis senas tekstas atsidūrė jo knygų lentynoje, buvo vartomas gana dažnai ir cituojamas įvairiuose straipsniuose. Po daugiau nei 30 metų biblinių, liturginių ir istorinių studijų iš Ispanijos kilęs pranciškonas pasiryžo visas sukauptas žinias sudėti į vieną knygą, kurios pirmasis leidimas itališkai pasirodė 2023 metais, vėliau knyga pristatyta ir kitomis kalbomis.
Knygos pasirodymo metu Šventosios Žemės kustodo pareigas ėjęs t. Francesco Pattonas OFM įvadiniame žodyje pabrėžia Egerijos pasakojimo visuotinę vertę, kuri neapsiriboja vien geografinių ir istorinių vietų aprašymu. Egerijos pasakojime ypač gausu detalių apie Jeruzalės Bažnyčios tikėjimą ir liturgiją, be kurių negalėtume suvokti visuotinės Bažnyčios tikėjimo ir liturgijos. T. E. Bermejo Cabrera OFM išsamiai pristato Egerijos kelionę ir jos aplankytų vietų geografiją, istorinį kontekstą ir biblines nuorodas, sutiktas asmenybes. Tačiau liturgijos matmuo, kuriam ir pati piligrimė skiria didelį dėmesį, aprašydama eilinių dienų, sekmadienio ir ypatingų švenčių apeigas, vienas iš svarbiausių. Manoma, kad Egerijos kelionė truko trejus metus, nuo 381 iki 384 metų. Ji įveikė tūkstančius kilometrų, atvyko į Konstantinopolį, iš ten į Jeruzalę, galiausiai į Aleksandriją, jau Egipte, sustodama įvairiuose kituose antikinio pasaulio miestuose.
Galima pridurti, kad Egerijos kelionė buvo ilgam nugrimzdusi į užmarštį, kol 1884 metais vienoje Arezzo miesto Italijoje bibliotekoje buvo atrastas XI amžiaus rankraštis (Codex aretinus). Tiesa, iš paties manuskripto piligrimės vardo nepavyko nustatyti. Tačiau vėlesni senųjų vienuolynų bibliotekų katalogų tyrimai, kronikų detalės, vyskupų ir vienuolių laiškų užuominos atskleidė, kad I tūkstantmečio antroje pusėje ir II tūkstantmečio pradžioje egzistavo įvairūs pamaldžios moters, vardu Egerija, kelionės nuorašai.
Šiandien sutariama, kad Egerija savo ilgą kelionę į Šventąją Žemę pradėjo iš dabartinės Ispanijos. Iš jos pasakojimo akivaizdu, kad jai gerai pažįstama krikščioniška doktrina ir apeigos. Šaltiniai ją vadina Dievui pasišventusia mergele, seserimi, vėlesni – abate. Galima spėti, kad ji buvo religinės bendruomenės narė. Neabejotinai ji buvo iš kilmingos šeimos, kaip liudija ne vien ištekliai, kurių reikėjo kelionei, bet ir vienuolynų vyresniųjų ir miestų vyskupų pagarba, taip pat pasaulietinės valdžios dėmesys. Antai, per vieną pavojingą atkarpą ją lydėjo romėnų karių palyda. Kai kas įžvelgė jos giminystę su imperatoriaus Teodosijaus I, taip pat iš Ispanijos, šeima.
Jei Egerijos kelionės dienoraštis itin vertingas dėl išsamių pastabų apie sutiktų krikščionių bendruomenių tikėjimą ir liturgiją, t. E. Bermejo Cabrera OFM primena, kad IV ir V amžiuje buvo kitų garsių piligrimių moterų, vykusių į Jeruzalę, pradedant nuo imperatoriaus Konstantino motinos šv. Elenos. Paminėtina Melanija Vyresnioji, į Jeruzalę atvykusi apie 372 metus, kaip ir jos dukterėčia Melanija Jaunesnioji, Jeruzalę pasiekusi apie 417 metus. Jos abi priklausė visoje Romos imperijoje žinomai kilmingai šeimai. IV amžiaus pabaigoje į Jeruzalę atvyko romėnų matrona Poemenija bei kilmingoji Paola. V amžiaus pirmoje pusėje Šventąją Žemę lankė imperatorienė Eudocija, Teodosijaus II sutuoktinė. Šios moterys, pažymi Šventosios Žemės Kustodijos brolis E. Bermejo Cabrera OFM, ne vien lankė šventąsias vietas, bet taip pat finansavo vienuolines bendruomenes, bažnyčių statybas, piligrimų namus. (RK / Vatican News)
