Lurdo šventovės rektorius: čia žmonės mokosi būti geraisiais samariečiais
Kaip žinoma, Pasaulinė ligonių diena kasmet švenčiama Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginio minėjimo dieną – vasario 11-ąją. Lurdo šventovėje 1993 m. vyko pirmasis iškilmingas ligonių dienos minėjimas.
Lurdas – tai iš tiesų ypatinga vieta, sakė prancūzas kunigas. Lurdo šventovę lanko ligoniai, žmonės su negalia, taip pat tie, kurie buvo sužeisti gyvenimo kelyje. Lurde žaizdos yra akivaizdžios ir neslepiamos. Tai fizinės, moralinės ir dvasinės žaizdos, dažnai lydinčios žmogų visą gyvenimą. Lurdą lanko ir žmonės, nekamuojami ligų ar fizinių negalių. Visus Lurdo piligrimus jungia kiekvienam žmogui būdinga ir neišvengiama nuodėmės žaizda. Gailestingumo balzamas dosniai teikiamas tiems, kurie šią savo žaizdą pripažįsta.
Lurde taip pat atsiskleidžia, mezgasi ir stiprėja žmonių, pasirengusių vieni kitiems padėti, tinklas. Jauni ir vyresni savanoriai lydi į Lurdą vykstančius sergančius žmones, patarnauja jiems pačioje šventovėje. Rektorius pabrėžė, kad Lurde mokomasi būti samariečiais net pačiose elementariausiose situacijose. Kartais, susidūrus su kančia ar negalia, iš pradžių jaučiamasi bejėgiais, tačiau, padedant kitiems, mokomasi tarnauti. Daugybė jaunų žmonių Lurde išmoksta mylėti ligonius ir jiems padėti. Šventovė, pasak rektoriaus, yra tikra žmogiškumo ir krikščionybės mokykla.
Ši patirtis turi ne tik asmeninį, bet ir socialinį, bažnytinį bei visuotinį matmenį. Lurde neturi reikšmės, kokia liga serga žmogus ar kokios jis tautybės. Kalbos barjerai čia nesvarbūs, nes pagrindinė kalba yra meilės kalba. Rūpinimasis, švelnumas ir pagalba grindžiami dosnumu, savanoryste ir nesavanaudiška tarnyste.
Šventovės rektorius išreiškė viltį, kad, prasidėjus 2026 m. piligrimysčių sezonui, visi atvykstantieji į Lurdą patirs daug malonių ir, grįžę į namus, savo aplinkoje tarnaus sergantiesiems ir kenčiantiesiems. (jm / Vatican News)
