Arkivyskupas S. Ševčukas: šis karas – tai pasaulio gėda
„Tai tragiška sukaktis, – kalbėjo arkivyskupas. – Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis karas, vykstantis Europoje, truks ketverius metus. O kai kalbame apie ketverius metus, turime galvoje tik šią didelio masto Rusijos invaziją. Iš tiesų juk karas prasidėjo 2014 m., kai buvo okupuotas Krymas ir dalis rytinio Donbaso.“
Arkivyskupas pabrėžė, kad pastaraisiais mėnesiais karo tragedija Ukrainoje labai paaštrėjo. Žuvusių ir sužeistų civilių skaičius nuolat auga. „Šiuo metu sostinėje Kyjive žmonės išgyvena nepaprastai sunkią padėtį, kurią kai kurie šiandien vadina „cholodomoru“, nuo žodžio „cholod“, reiškiančio šaltį. Visi žinome žodį „Holodomor“ – genocidą, tyčia sukeltą badu, – o dabar susiduriame su kita genocido forma, susijusia su žiemos šalčiais.
Ši žiema yra šalčiausia per pastarąjį dešimtmetį. Temperatūra Kyjive buvo nukritusi iki dvidešimties laipsnių žemiau nulio. Rusai metodiškai naikina gyvybiškai svarbią Ukrainos miestų, ypač sostinės, infrastruktūrą.“ Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vadovas papasakojo apie priemones, kuriomis padedama žmonėms įveikti dabartinį labai sunkų metą. Prie didelių daugiabučių buvo įrengti vadinamieji atsparumo centrai – šildomos palapinės su generatoriais, kur žmonės gali išgerti karštos arbatos, pabūti kartu ir sušilti, įkrauti savo mobiliuosius telefonus. Kai kurie ten praleidžia naktį. Mokyklos ir vaikų darželiai taip pat buvo pritaikyti priimti žmones. Toks atsparumo centras buvo įkurtas ir Kyjivo graikų katalikų katedros rūsyje. Daug žmonių ten praleidžia naktį.
Arkivyskupas priminė, kad Kyjivo meras jau prieš kurį laiką paragino tuos, kurie gali, laikinai palikti miestą. Manoma, kad išvyko beveik pusė milijono žmonių. Tačiau daugelis pasiliko, nes dirba arba neturi alternatyvos.
„Mes visi esame viena tauta ir kenčiame kartu, – pabrėžė arkivyskupas. – Aš esu Kyjivo pilietis, o šaltis neklausia: „Ar tu kunigas, ar vyskupas?“ arba „Kokiai Bažnyčiai priklausai? Kaip meldiesi Dievui?“ Susidūrę su šia tragedija, mes visi esame lygūs, stengiamės laikytis kartu, padėti vieni kitiems ir gyventi kaip krikščionys šiomis sąlygomis.“
Arkivyskupas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinius sunkumus ir su jais susijusį nuovargį žmonės išgyvena su nepaprasta drąsa ir orumu. Dabartinė labai sunki padėtis nevirsta neviltimi ar pasidavimu. „Priešingai, dėl nuolatinių raketų atakų noras priešintis tik stiprėja. Negaliu paaiškinti šio reiškinio.“ Arkivyskupas papasakojo vieną epizodą iš savo katedros. Penkiamečio berniuko, kuris visada lanko pamaldas, jis paklausė, ar jo namuose šalta. Berniukas atsakė: „Jei aš nugalėsiu šaltį, Ukraina taip pat nugalės.“
Ukrainoje šiuo metu jau turbūt nėra nė vienos šeimos, kuri nebūtų patyrusi skausmo ar gedulo dėl brolio, sesers, tėvo, vaiko, giminaičio ar draugo netekties. Bažnyčia visada su didžiule atjauta žiūri į žmogaus kančią, nes žino, kad kiekvienoje skausmo situacijoje kenčia pats Kristus.
Interviu Vatikano radijui Graikų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas taip pat padėkojo už per šiuos ketverius metus sulauktą didžiulį visos Bažnyčios solidarumą, kurį skatino visų pirma popiežius Pranciškus, o dabar – popiežius Leonas. „Esame tikrai dėkingi popiežiui ir visiems broliams bei seserims, visiems geros valios žmonėms, kurie išreiškė savo artumą.“
„Manau, jog tai, kad minime ketvirtąsias šio karo metines, yra gėda žmonijai, – sakė arkivyskupas. – Gėda, kad per ketverius metus tarptautinė bendruomenė nesugebėjo sustabdyti agresoriaus žudikiškos rankos. Kai kurie istorikai pastebėjo, kad mūsų žemėse Antrasis pasaulinis karas truko trumpiau nei dabartinė Rusijos agresija prieš Ukrainą. Tai yra kažkas, kas niekada neturėjo prasidėti ir dabar turi kuo greičiau baigtis.“ „Reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad agresorius sustotų. Tada ateis kiti laikai: traumų gydymo ir karo sunaikintos šalies atstatymo laikai. Bet tai bus jau kita istorija. Melskitės už mus.“ (jm / Vatican News)
