„Kunigu būti nėra lengva, tačiau tai Dievo tautai labai reikalingas pašaukimas“
Kun. Alejandro pasakoja, kad per keturiasdešimt buvimo kunigu metų sukaupė, nors ir ne išskirtinai, darbo parapijoje patirties, kurią suvokti padeda ne vien teologinės, bet ir psichologijos studijos. „Kunigo laiško“ autorius išvardijo kelias temas, kurios buvo ir yra svarbios jo kunigystės kelyje.
Pirma, tai „asmeninė psichologija“, savo savybių ir skirtumų pažinimas. Negalima visų versti būti vienodais. Jis pats, rašo kun. Alejandro, visada išsiskyrė jautrumu. Dėl šio jautrumo jam patinka menas, šis jautrumas padėjo spręsti įvairias sielovadines problemas. Tačiau didesnis jautrumas taip pat reiškia didesnį kančios laipsnį. „Aš labai vertinu ir džiaugiuosi žmogiškomis patirtimis, bet ir labai kenčiu dėl tų pačių patirčių, jei jos nėra malonios“, – konstatuoja kunigas.
Per gyvenimą keletą kartų jis buvo įsimylėjęs – ir vargu ar yra kunigas ar vyskupas, kuris nebūtų patyręs įsimylėjimo, nes tai reikštų, kad jis yra aukščiau arba žemiau buvimo žmogumi. Kalbant apie tai su dvasiniais patarėjais, susidūrė ir su dideliu supratingumu, kaip ir nesupratingumu, dėl kurio atrodė, kad geriau viską „užrakinti“ savo viduje, nors iš tiesų tai nėra gerai. Juk būti asmeniu reiškia susidurti su emociniais ir seksualiniais procesais. Kartais tarp kunigų pastebimas emocinis šaltis yra labiau ne brandos, o akmeninės širdies ženklas.
Kunigas, neturintis gailestingos širdies, tampa panašus į biurokratą, kuris niekada nesulauks savo bendruomenės paramos ir meilės, o tai yra pirmasis žingsnis žmogiškosios nesėkmės link. Reikia melsti ne akmeninės, o gyvos širdies. Nesijausdami mylimi savo bendruomenėse, apimti vienatvės, kai kurie kunigai ieško paguodos alkoholyje ir kitose priklausomybėse, kurios gali būti labai destruktyvios. „Be aplinkinių meilės asmeninė nesėkmė yra garantuota“, – įsitikinęs ispanų kunigas.
Kita pavojinga pagunda kunigui yra meilė pinigams ar garbėtroška, kartais prisidengusi gerais darbais. Girdėjome apie žmones, nebūtinai kunigus, kurie, išblėsus šlovei ir pripažinimui, krito į vienišumo ir depresijos duobę. Turinčius tokių polinkių labai vilioja pagunda valdyti pinigus be išorinės kontrolės. Galima sutikti kunigų, kurie geresni verslininkai, nei kunigai. Tačiau negalima tarnauti dviem šeimininkams.
Vienatvė nėra didžiausia grėsmė kunigui, jei jis moka atskleisti ir priimti tai, ką siūlo vienuolinė ar parapijos bendruomenė, puoselėti draugystę su žmonėmis, būti atviru aplinkai, bendrauti su žmonėmis, nesislėpti savyje. Jei moka švęsti bei dalyvauti asmeninėse bei bendruomeninėse šventėse, leisti laiką draugais ar paprastais parapijiečiais, įskaitant vieną kitą bokalą alaus. Visa tai padės sutaupyti daug pinigų raminamiesiems dėl blogos savijautos. Socializacija yra vienas iš geriausių vaistų prieš primestą ar prisiimtą vienatvę. Tačiau kartais nenutrūkstantis ir kūrybingumą slopinantis triukšmas yra didesnė problema už vienatvę.
Nelengvas kunigų gyvenimo aspektas – patiriamas priešiškumas, antiklerikalinės nuostatos, ideologinis fanatizmas, tiesioginės ar netiesioginės patyčios, priskyrimas pedofilų klubui pirma pasitaikiusia proga, absurdiški apibendrinimai, maitinami socialinių tinklų. Tiesa, kad kartais sunku suprasti, iš kur visa tai mūsų laikais, kai, rodos, turėtume būti kultūringesni, nei anksčiau. Antra vertus, istoriškai tai nieko nauja, tokie reiškiniai būdingi demokratinėms, pliuralistinėms ir poliarizuotoms visuomenėms. Galėtume net pasidžiaugti pažanga, atsiminę, jog pirmaisiais amžiais už buvimą krikščionimi buvo galima netekti ir gyvybės.
Kunigas, kaip ir bet koks nuoseklus krikščionis, tampa prieštaringa figūra nepalankioje aplinkoje, lydimoje šiurkščiais juokais ar sarkazmu, kuriuos ištverti nėra lengva ar patogu. Tiesa, kad socialinis spaudimas gatvėse ar socialiniuose tinkluose gali smarkiai pabloginti kunigų savijautą. Antra vertus, nėra pasirinkimo. Ir taip pat gali būti, kad, pradėję kalbėtis su kitu, atrasime draugą gyvenimui, kaip yra atsitikę jam pačiam, pažymi kun. Alejandro.
Trečias aspektas – religinis ugdymas bei nuolatinė saviugda. Šiandien būti kunigu nėra lengva, tačiau tai labai vertingas ir Dievo tautai reikalingas pašaukimas, nors ateityje, ko gero, bus labiau išplėtota kiekvieno pakrikštytojo kunigystė. Pasak kun. Alejandro, jam nepatinka patarimas „ieškoti prieglobsčio maldoje“, tarsi malda sietųsi su baime ir slėpimusi. Išsigandęs kunigas nėra gerai. Malda yra nuolatinio ryšio su Dievu išlaikymas, buvimas jo rankose, žadinantis troškimą šlovinti ir laiminti jo vardu.
Didžiausia problema kunigui, pakartoja ispanų dvasininkas, – ne celibatas, bet meilės trūkumas, emocinis vienišumas, nesugebėjimas pasidalyti savo giliausiais jausmais su tikru draugu. Jis neabejoja, kad, skirtingai nei dažnai patariama, kunigui gera turėti ypatingą draugystę, kuri tam tikru momentu gali jį išgelbėti nuo emocinės krizės ar padėti pakelti nesėkmės svorį, dalykus, kurie kunigo gyvenime ir darbuose – visai normalūs.
„Nėra nė vienos dienos, kad kas nors manęs neprašytų melstis dėl kokios nors priežasties – prašant sveikatos, už mirusiuosius, dėl gedulo skausmo – ir kaip kunigas visada į tai žvelgiau labai rimtai, nes, nepaisant savo nuodėmingos praeities, aš ir toliau esu tarpininkas Dievo akivaizdoje, kaip Abraomas, kuris meldėsi už Sodomos ir Gomoros gyventojus, arba Mozė, kuris iškėlė rankas, kad užtartų savo tautą mūšio triukšme“, – pažymi jis. (RK / Vatican News)
