Jeruzalės lotynų patriarchas: „Ne mes saugome Dievą, bet Dievas mus išlaisvina“
Evangelijos pagal Joną skaitinys apie tuščią kapą (žr. Jn 20, 1-9), pasak patriarcho, perteikia kelis akcentus. Pirmiausia, meilės motyvuotą judesį – Marija Magdalietė „labai anksti, dar neišaušus“, skuba prie Viešpaties kapo. Antra, tam tikrą inerciją – ji mano rasianti Viešpaties kūną ten, kur jis buvo paguldytas. Pamačiusi nuristą kapo angą dengusį akmenį, tuščią kapą – nuskuba atgal pas mokinius. „Mes nežinome, kur jį padėjo“, – sako ji jiems. „Nežinome“ yra pirmasis mūsų tikro tikėjimo žodis, susidūrus su Velykų provokacija. Dievas nesileidžia būti turimas. Prisikėlęs Kristus nėra ten, kur jį padėjome. Nėra jo ir ten, kur buvome jį įtaisę, kad jaustumėmės saugiai.
„Prisikėlęs Kristus eina pirma mūsų. Tai yra stiprioji Velykų žinia: tai ne mes saugome Dievą, bet Dievas mus išlaisvina“, – kalbėjo kardinolas P. Pizzaballa. Norėtume, pasak jo, sumaišties nekeliančio tikėjimo. Norėtume rasti Jėzų „jam numatytoje vietoje“ – mūsų vaizdiniuose, nostalgijoje, formulėse, religinėse schemose – kurios kartais tampa narvais. Velykų metu Dievas padaro tai, ko nebūtume norėję: pasitraukia. Bet ne kad pabėgtų, o kad išgelbėtų mus nuo nesusipratimo, kad tikėjimas yra tarsi kišenėje laikomas įrodymas, ką galima turėti ir kontroliuoti. Marija bėga, bėga taip pat Petras ir kitas mokinys. Tikras tikėjimas niekada nėra sąstingis. Kape jie atranda paliktas drobules ir suvyniotą, atskirai padėtą galvą dengusią skarą. Tai nėra atsitiktinė detalė, scenografinė aplinkybė.
„Mirtis nebėra vilkimas rūbas, bet drabužis, kuris buvo kruopščiai suvyniotas ir padėtas į šalį ir kurio jau nebereikia vilktis. Tarsi Evangelija mums sakytų: gerai įsižiūrėkite – Prisikėlimas nėra magija. Tai nauja laisvė. Jėzus nebuvo išneštas: jis pats išėjo. Mirtis jam nebėra kalėjimas: tai paliktas rūbas, sulankstytas, jo nebereikia“, – kalbėjo Jeruzalės lotynų patriarchas Šv. Kapo bazilikoje. Tai, anot jo, stipri žinia mums, linkstantiems greitai kažką pavadinti „galutiniu“ dalyku, kurio neįmanoma pakeisti, apgręžti. Galutinė nesėkmė, žaizda, kaltė, baimė, neapykanta: tai tarsi akmenys, kurie, rodos, visam laikui, užvėrė kapą. O Velykos sako: taip nėra.
Velykos, tęsia patriarchas, nežada lengvo gyvenimo. Jos žada gyvenimą, kuris yra atviras. Bet kad jis būtų atvertas, Dievas dažnai turi paimti tai, kuo buvome įsitikinę anksčiau. Todėl Prisikėlimas, prieš paguosdamas sukelia nerimą. Prieš pripildydamas – ištuština. Prieš duodamas – paima, įskaitant prijaukinto Dievo idėją. Jis paima religingumą, kuris tik įprotis ir viltį, kuri nieko nerizikuoja.
Velykos mums sako: Prisikėlęs Kristus nėra mūsų išlikimo strategijų dalis, samprotavimų ir baimių įkaitas. Jis jau išėjo ir eina pirma mūsų. Jis eina pirma mūsų drąsos pradėti viską iš naujo, pažvelgti į kito veidą ir dar prieš nuginkluojant rankas nuginkluoti širdį.
„Tuo metu, kai aplink mus vėl skamba mirties balsai, neturime kito ginklo, kaip tik šį tuščią kapą: skelbti, kad niekas nėra galutinio, kad paskutinis žodis priklauso ne tam, kuris laidoja, bet tam, kuris prisikelia. Viešpats prisikėlė: tai ne tolima dogma, bet nepaklusnumas pasidavimui. Tai vienintelė viltis, kuri dar gali atverti, čia ir dabar, taikos vartus“, – sakė patriarchas P. Pizzaballa.
Yra dar viena Velykų provokacija: Prisikėlusysis nėra vien garbinimo objektas, bet mus kviečiantis subjektas. Nepakanka jį kontempliuoti, reikia juo sekti. Jo, kaip turėjo išmokti mokiniai ir kaip turime išmokti mes, negalima sulaikyti: reikia priimti, kad jis eina pirma.
Jis eina pirma mūsų, kai kviečia mus išeiti iš savo kapų: ne tik fizinės mirties, bet ir iš pasidavimo, cinizmo, abejingumo kapų. Jis eina pirma mūsų, kai kviečia mus nustoti apibrėžti žmones pagal jų klaidas, istoriją – pagal jos skausmą, o save – tik pagal mūsų nuodėmes. Jis eina pirma mūsų, kai, užuot davęs parengtą atsakymą, mus pačius išsiunčia į kelią“, – sakė patriarchas. Velykos yra nauja pradžia. Durys, kurias reikia peržengti, o ne žodis, kurį reikia kartoti. Turime rinktis – išeiti ar likti. Atleisti, nors lengviau užsidaryti, sakyti tiesą, nors patogiau prisitaikyti, viltis, nors viskas sako priešingai, daryti gėrį ir tada, kai jis nematomas ir nepripažįstamas.
Nes būtent taip Prisikėlimas mus teis: jis neklaus, ar mokame kalbėti apie Velykas, bet ar gyvenome kaip prisikėlę. Jis neklaus, ar mokėjome teisingų žodžių, bet ar mūsų širdis buvo veržli. Neklaus ar mokėjome rasti Dievą šventose vietose, bet ar mokėjome jį atpažinti gyvą konkrečiuose gyvenimo ženkluose ir ten, kur kasdien susitinka gyvenimas ir mirtis. „Viešpats prisikėlė!“ – tai ne proginiai žodžiai, o sprendimas ir skelbimas apie tai, kas mus pranoksta ir kas eina pirmą mūsų. Ir būtent todėl, kad prisikėlė – nerasime jo ten, kur padėjome, pakartoja patriarchas. Jį rasime priešais save, kviečiantį mus išeiti laukan. (RK / Vatican News)
