Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas – Velykos
NESIBAIGIANTIS GYVENIMAS
Mons. A. Grušas
Auštant pirmajai savaitės dienai dvi moterys, beveik slapčia, eina prie kapo… Jos ateina patepti kūno – širdį gniaužianti pareiga, bet drauge tai proga dar kartą pamatyti, pabūti, prisiminti… Tai tos pačios moterys, kurios penktadienį nė per centimetrą neatsitraukė nuo kryžiaus.
„Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo“… Angelas neatveria kapo tam, kad Jėzus galėtų iš jo išeiti – Viešpats jau yra prisikėlęs ir išėjęs. Jis yra ten, kad tai parodytų moterims: kapas tuščias, Nazarietis jau yra kitur. Kaip ir kur, Evangelija nepasako. Dievas visuomet yra paslaptis.
Moterys, angelas, sargybiniai, drebanti žemė, dangus, akmuo, aušra – visa yra pašaukta dalyvauti šiame slėpinyje, nes Jėzus Kristus prisikeldamas apima visą visatą. Prisikėlimo galybė – tai energija, išsiliejanti pasaulyje ir persmelkianti visą kūriniją. Viešpats prisikėlė ir lieka su savaisiais. Jis nesiilsės, kol apie Jį nesužinos visa kūrinija ir nebus nuristas paskutinis kapo akmuo.
Moterys ieško Jėzaus, todėl kalbasi su angelu. „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė“,- sako joms angelas. Tai paraginimas – jūs, ieškotojos, mylimojo išsiilgusios, tęskite savo paieškas, bet pažvelkite į tai nauju žvilgsniu.
Koks gražus šis žodis: „Jo čia nebėra!“…
Kristus yra, Jis egzistuoja, Jis gyvas, bet ne čia. Jis nėra uždarytas jokioje konkrečioje vietoje. Jo reikia ieškoti kitur, kitaip, kuo toliau nuo kapų teritorijos. Jis vaikšto mūsų gatvėmis, Jis žiūri pro mūsų langus, Jis yra šalia, ir kartu lieka nematomas. Dievas, kurį reikia pajusti. Visur, tik ne čia, ne mirusiųjų tarpe…
Dievo visuomet reikia ieškoti, nes nėra vietos, kuri galėtų Jį sutalpinti: nei bažnyčia, nei pamokslų žodžiai, nei iškilmingos liturgijos. Jis yra ten ir drauge yra anapus, visada anapus Jo begalinio kelio.
„Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų”… Jėzus prisikeldamas išveda mus į didžiąją kelionę per gyvenimą. Priekyje eina Jis: pirmas sutinka vėtrą, kepinančią saulę, laukiantį smurtą. Kas beatsitiktų – Jis lydi mus į ateitį.
Mūsų Dievas yra keliaujantis Dievas, kuris myli atviras erdves, atveria kelius, nuverčia akmenis ir atidaro kapus.
Žodis Velykos reiškia „perėjimą“. Tai ne vietoje pasiliekančiųjų, bet keliautojų šventė. Ją geriausiai išgyvena tie, kurie ieško kelių, vedančių į daugiau teisingumo, daugiau taikos, daugiau harmonijos su kūrinija. Velykos – tai liudijimas apie naują žemę ir naują dangų.
„Jis eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“…
Jėzus buvo nužudytas Jeruzalėje, prisikėlė Jeruzalėje, bet susitikimas su Juo įvyks šalies pakraštyje, toli nuo žmogžudiškų galių centro – Galilėjoje, ten, kur viskas prasidėjo: treji metai kelionių, ežero, duonos ir žuvų, alyvmedžių, pamokų apie laimę, draugiškų susitarimų…
Mokiniai turi iš naujo perskaityti visą Jėzaus gyvenimą, kad suprastų Jo prisikėlimą. Jie turi iš naujo nueiti Jo kelią nuo pat pradžios, kad suprastų, jog Dievas Jį prikėlė, nes toks gyvenimas negali baigtis mirtimi. Tada paaiškėja, kad čia slypi nesibaigiantis gyvenimas, kurį Dievas dovanoja kuriantiems meilę…