Gegužės 29 d. – šv. Pauliaus VI liturginis minėjimas
Paprastai šventųjų liturginiai minėjimai švenčiami jų mirties – gimimo dangui – dieną. Paulius VI mirė 1978 m. rugpjūčio 6-ąją, kai Bažnyčia švenčia Kristaus Atsimainymo šventę, dėl to liturginiam minėjimui parinkta kita svarbi diena – gegužės 29-oji, nes šią dieną 1920 m. būsimajam popiežiui buvo suteikti kunigystės šventimai.
Netrukus po šventimų, nė 24 metų nesulaukęs kunigas Giovanni Battista Montini pradėjo darbą Vatikano Valstybės sekretoriate. Greitai jis tapo svarbiu popiežiaus Pijaus XI bendradarbiu. Kurijoje jis tarnavo ir per didelę dalį Pijaus XII pontifikato. Šis popiežius 1954 m. jį paskyrė Milano arkivyskupu, o 1958 m. išrinktas popiežius Jonas XXIII jį tuoj pat pakėlė kardinolu. 1963 m. birželio 21 d. kardinolų konklava kardinolą Montini išrinko popiežiumi. Pasirinkdamas Pauliaus vardą naujasis popiežius susiejo savo tarnystę su tautų apaštalu šv. Pauliumi.
Paulius VI tapo pirmuoju popiežiumi istorijoje, kuris lėktuvu išvyko į apaštališkąją kelionę. Pirmiausia 1964 m. jis aplankė Šventąją Žemę. Tą kelionę pats popiežius apibūdino kaip grįžimą prie krikščionybės lopšio – į kraštą, iš kurio apaštalas Petras iškeliavo nešdamas pasauliui Kristaus žinią. Reikšmingas Pauliaus VI pontifikato momentas buvo jo apsilankymas Jungtinėse Tautose 1965 m. Tai buvo pirmasis kartas, kai popiežius kreipėsi į šios organizacijos Generalinę asamblėją. Popiežius ragino tautas rinktis taiką ir priminė, kad žmonijos ateitis negali būti grindžiama konfliktu bei smurtu.
Pauliaus VI vardas neatsiejamai susijęs su Vatikano II Susirinkimu. 1965 m. jis užbaigė Jono XXIII pradėtą visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Per uždarymą Paulius VI kalbėjo apie naująjį krikščioniškąjį humanizmą, pabrėždamas, kad Bažnyčia nori būti arti žmogaus, suprasti jo poreikius ir rūpesčius. „Dievo, tapusio žmogumi, religija susidūrė su žmogaus, kuris tampa Dievu, religija (nes tokia ji ir yra). Kas įvyko? Susidūrimas, kova, prakeikimas? [...] Jūs, šiuolaikiniai humanistai, atsisakantys aukščiausių transcendencijos dalykų, pripažinkite mūsų naująjį humanizmą: mes taip pat, mes labiau nei bet kas kitas esame žmogaus gerbėjai“, – kalbėjo Paulius VI Susirinkimo uždarymo dieną.
Labai svarbios buvo ir jo pastangos siekti krikščionių vienybės. Jau pontifikato pradžioje lankydamasis Jeruzalėje jis susitiko su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru. 1975 m. per ekumeninį susitikimą Siksto koplyčioje popiežius netikėtai priklaupė prieš Konstantinopolio patriarcho atstovą metropolitą Melitoną ir pabučiavo jo kojas. Šis gestas tapo iškalbingu susitaikymo ir brolybės ženklu tarp Rytų ir Vakarų krikščionių.
Paulius VI mirė Kastelgandolfo rezidencijoje 1978 m. rugpjūčio 6 d. Keletą savaičių prieš mirtį, minėdamas savo išrinkimo 15-ąsias metines ir šia proga apmąstydamas savo tarnystės Bažnyčiai kelią, Paulius VI kartojo apaštalo Pauliaus žodžius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“.
Skelbdamas Paulių VI šventuoju popiežius Pranciškus jį apibūdino kaip Kristaus liudytoją, kuris mokėjo ir drąsiai skelbti Evangeliją, ir nuolankiai kalbėtis su pasauliu. Pasak Pranciškaus, jis buvo Bažnyčios, atsigręžiančios į tolimuosius ir besirūpinančios vargstančiaisiais, pranašas. (jm / Vatican News)
