Kun. V. Širvinski: „Mes vis dar nesuprantame, kokią dovaną turime“
Šįkart kalbamės apie birželio 7–12 d. Vilniuje vyksiantį pasaulinį Dievo Gailestingumo kongresą, kuriame tikimasi sulaukti 5000 dalyvių iš viso pasaulio. Kas trejus metus vis kitoje šalyje vykstantys Katalikų Bažnyčios susitikimai kviečia visus norinčius susiburti draugėn ir patirti Dievo begalinės meilės bei vilties žinią.
Kun. Valdemarai, dažnai tikintieji pripažįsta, kad nors intuityviai supranta, kas yra gailestingumas, tačiau jo įžodinimas tampa sudėtinga užduotimi. Kaip jūs nusakytumėte, kas yra gailestingumas?
Jeigu padarytume apklausą, dauguma žmonių kalbėdami apie gailestingumą turbūt paminėtų šv. Motiną Teresę iš Kalkutos, labdaros valgyklas ar organizacijas. Žmonėms gailestingumas asocijuojasi su tuo, ką duodu kitam. Tame yra tiesos, bet man gailestingumas nėra apie kitus. Tai – apie mane ir Dievą. Apie Jo santykį su manimi.
Todėl, kai aš esu kviečiamas kalbėti apie gailestingumą, dažniausiai negaliu nekalbėti apie save. Juk gailestingumas yra tai, ką patiriu asmeniškai susidūręs su Dievu. Tas, kuris yra Visagalis, tas, kuris yra šios visatos Kūrėjas, nusileidžia iki manęs ir leidžia man draugauti su Juo.
Šv. Faustinos dienoraštyje yra toks momentas, kai po jos amžinųjų įžadų Jėzus pasirodo priešais ją pilnas žaizdų, nuplaktas, baisiai sudarkytas. Jis sako: „Žiūrėk, su kuo susitikai. Žiūrėk, koks yra tavo jaunikis.“ Ir Faustina neišsigąsta šito vaizdo, bet sako: „Viešpatie, manęs Tu toks negąsdini. Toks Tu man keli gailestį, leidi man Tave suprasti ir būti šalia Tavęs.“
Kodėl, jūsų manymu, verta dalyvauti Gailestingumo kongrese? Ne visi žmonės yra susipažinę su Gailestingumo žinia, todėl veikiausiai net nesusimąsto apie galimybę dalyvauti kongrese.
Esu giliai įsitikinęs, kad Gailestingumo kongresas – Lietuvos šventė, Lietuvos atsakomybė ir Lietuvos garbė. Tai yra istorinis momentas mūsų šaliai, ne tik arkivyskupijai. Kodėl? Todėl, kad gailestingumas ir toji žinia, kurioje prasidėjo svarbiausi dalykai Vilniuje (Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymas, Gailestingumo vainikėlio padiktavimas, ses. Faustinos „Dienoraščio“ rašymo pradžia), yra ne tik dovana, bet ir uždavinys mūsų šaliai tuo dalytis.
Ką rodo mūsų visuomenės pasyvumas? Tai, kad mes vis dar nesuprantame, kokią dovaną turime. Tuomet, kai suprasime, apie nieką kitą nekalbėsime, kaip tik apie gailestingumą. Nes Viešpats sako Faustinai – daugiau žinių pasauliui nebus, tai yra paskutinė, paskutiniųjų laikų žinia, kurią Dievas dovanoja prieš pasaulio pabaigą. Viešpats negąsdina, bet sako: „Tai yra dovana, tai yra paskutinis ženklas – gailestingumas“. Ir visa tai prasideda Vilniuje.
Taigi tikiuosi, kad mes didžiuojamės ne tik mūsų krepšininkais, ne tik kulinarijos pasiekimais ar interneto sparta. Vienas iš Lietuvos tikinčiųjų pasididžiavimų yra ir Gailestingojo Jėzaus apsireiškimai Vilniuje ir kvietimas tą gailestingumą skelbti.
Trumpai papasakokite, kas žmonių laukia Gailestingumo kongrese Vilniuje? Kokius pagrindinius akcentus galėtumėte išskirti?
Kongresas prasidės didžiule Devintinių eisena iš Katedros į Jėzaus Širdies bažnyčią, prie kurios veikia Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolynas ir hospisas. Man yra gražūs šie rėmai: Eucharistija ir Jėzaus Širdis. Tai – ėjimas iš Širdies į Širdį, nes Eucharistija yra Bažnyčios širdis, nuo kurios ir keliaujame prie Jėzaus Širdies.
Pirmoji kongreso diena yra skirta susitaikinimui. Galvojome, kada kalbėti apie atgailą, apie išpažintį, ir tada supratome, kad turime nuo to pradėti. Nuo to turi prasidėti mūsų kongresas – nuo kiekvieno asmeninės Dievo gailestingumo patirties per Atgailos ir susitaikinimo sakramentą.
Man tai yra stipru, nes dažniausiai renginiai veda link to. Dažniausiai krikščioniški, katalikiški renginiai baigiasi išpažintimi ir tada visi išsiskirsto į namus, bet mes norime pradėti kongresą nuo labai stipraus ženklo – kiekvienam iš mūsų reikalingas atleidimas. Kaip sakė popiežius Pranciškus, kurio mirties metines minime, „Esu nusidėjėlis, kuriam atleista“. Tai išlaisvina ir suteikia daug džiaugsmo.
Kitomis dienomis į pagalbą ateis šv. Faustinos malda. Kai ji jau pažino Gailestingąjį Jėzų, klausė: „Ką galiu dėl to daryti? Kaip galiu būti tokia graži kaip Tu, Viešpatie?“ Ir Jis atsako: „Tu gali būti tokia pat graži gailestingumu – per žodį, per veiksmą ir per maldą.“
Šie trys raktiniai žodžiai taps mūsų kiekvienos dienos kryptimi. Atvažiuos žmonės, kurie savo gyvenime gailestingumą skelbia ir liudija savo žodžiais, labai konkrečiais darbais ir maldos patirtimi. Kai žodžiai ir veiksmai nepasiekia, malda tampa tarsi paskutinė, bet ne silpniausia priemonė liudyti Dievo gailestingumą.
Kun. Valdemarai, kaip manote, ką svarbu daryti, kad kongrese patirtos malonės ir įkvėpimai neliktų tik gražiu prisiminimu, bet būtų įprasminti kasdienybėje? Kitaip tariant, kaip parsinešti šią patirtį į savo gyvenimą taip, kad ji brandintų tikėjimą ir neštų vaisių?
Kažkada mane nustebino Vatikano instrukcijos šventovėms. Kadangi tarnauju Gailestingumo šventovėje, man buvo įdomu, kas sudaro šventovės bendruomenę, kas tie žmonės yra. Juk kiekvienos parapijos ribos yra labai aiškiai apibrėžtos gatvėmis, o kas sudaro kiekvienos šventovės parapiją? Kas yra tie mūsų žmonės, kuriuos mes turime priimti ir jiems patarnauti? Vatikano dokumentai mane labai nustebino, nes juose rašoma, kad jūsų parapijiečiai yra tie, kurie jau yra patyrę gailestingumą ir kurie trokšta jį skelbti. Kitaip tariant, mes turime pasitikti žmones, kurie sutiko Prisikėlusį ir Gailestingąjį Viešpatį. Vieni Jį sutinka išpažintyje, kiti – per dramatiškus įvykius ir juose gimusią viltį ar pagalbą; treti sutinka mąstydami Dievo žodį...
Neįmanoma, sutikus Gailestingąjį Viešpatį, gyventi taip, kaip gyvenai iki tol. Neįmanoma – tai keičia milijonų gyvenimus. Šv. Jonas Paulius II, įvesdamas Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį, ištarė labai stiprius žodžius. Pasak jo, žmonija turės ateitį tik tuomet, jeigu atsigręš į gailestingumą. Tad tegul šv. Jonas Paulius II – vienas iš Gailestingumo kongreso globėjų – užtaria ir padeda mums netrukdyti Dievui veikti renginio dalyvių širdyse. Tegul jo atminimas ir palaiminimas lydi šį kongresą ir kiekvieną dalyvį.
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
