M. LeJeune. „Mano gentis nėra mano Bažnyčia“
Pasak jo, būdami Viešpaties mokiniais turime žinoti apie savo šališkumą, bet tuo neapsiriboti. Viską turime atnešti ir padėti priešais Viešpatį, kad jis įvertintų. Buvome teisūs? Klydome? Gal šiaip pagrįstas pomėgis taip užkietėjo, kad iškreipė mūsų žvilgsnį į kitus ir pačią Bažnyčią? Norėdami vis labiau supanašėti su Kristumi ir jo drąsinami turime užduoti ir šiuos nepatogius klausimus. Jis atėjo mus keisti, o ne patvirtinti mūsų kategorijų.
Vienas iš ženklų, jog mūsų šališkumas trukdo panašėti į Kristų, yra priešo arba sąjungininko matymas už kiekvienos nuomonės. Užuot leidę sudėtingam požiūriui mesti mums iššūkį ar bent jau stengęsi suprasti kito mąstymą jaučiame poreikį reaguoti. Ilgainiui kiti žmonės tampa tik pozicijomis, kurios sutampa su mūsų arba ne. Už pozicijų esantis asmuo išnyksta, lieka tik potencialus priešininkas arba potencialus sąjungininkas. Tai dvasiškai pavojinga, nes nejučiomis nukreipia dėmesį nuo vienintelio tikro priešininko, kurį verta laikyti tokiu. Ir tai nėra katalikas, esantis kitoje socialinių tinklų srauto pusėje.
Kitas ženklas – kiekvieno katalikų lyderio, grupės ir judėjimo priskyrimas stovyklai – politinei (kairei arba dešinei), liturginei (tradicinei, progresyviai, charizmatinei) ar kokiai kitai. Kartą asmeniui priskyrus etiketę, jau žinoma, ką su juo daryti: į saviškius įsiklausoma, kiti – atmetami. Tikrovėje tai reiškia, kad sutikote aidui nedideliame kambaryje lemti, kas verta ir kas neverta mūsų dėmesio. Tai nėra įžvalgumas. Tai uždaras ratas.
Dar vienas ženklas – „Pasidaryk pats“ magisteriumas, kai autoritetą nejučia susiaurinome iki kelių atsirinktų balsų – mūsų jautrumą atitinkančių dvasininkų, tuos pačius dalykus kritikuojančių pasauliečių, sakančių ir darančių tai, kas mums patinka, politikų. O tie, kuriems iš tiesų suteiktas dvasinis autoritetas – klebonas, vyskupas, popiežius – tyliai nustumiami į šalį. Jie gali būti netobuli – visi žmonės netobuli – bet Dievo jiems suteiktas autoritetas tikras ir tada, kai jie sako mums nepatogius dalykus. Sukeisti hierarchiją su atsirinktų mėgstamų balsų sąrašu yra pavojinga.
Dar vienas negalavimo ženklas – nuklydimus į polius. Gyventi katalikiško gyvenimo kraštutinėse pozicijose – kairėje ar dešinėje – reiškia iškeisti visos Bažnyčios tradicijos šilumą į reakcijos karštį. Būti viduryje nereiškia atsisakyti įsitikinimų ar atsisakyti užimti poziciją, kai to reikia. Tai reiškia, kad įsitikinimai yra įsišakniję kažkame didesniame, nei mūsų pačių temperamentas. Tai reiškia, kad ne aš ar tu apibrėžiame katalikybę, bet Dievas.
Jei gana lengva sutikti su abstrakčiomis diagnozėmis, daug sunkiau atsakyti, ką su tuo daryti. Bet Evangelija yra aiški. Pradžia yra neapsimestinis nuolankumas, leidžiantis suprasti – tai ne pritarimas ar priėmimas – kitą žmogų, prieš sprendžiant, kaip elgtis. Nuolankumas reikalauja elgtis su kitu žmogumi kaip su Dievo atvaizdu ir bent jau jį išklausyti. Jėzus nuolatos sustodavo prie žmonių, kuriuos kiti jau buvo nurašę. Tai ne atsitiktinis jo tarnystės bruožas, bet jos esmė. Iš nuolankumo plaukia tokia meilė, kuri leidžia kitame pamatyti gera. Dievas kiekvieną sukūrė su jame esančiu gėriu, nepriklausomai nuo jo pažiūrų, liturginių preferencijų ar politinių įsitikinimų. Pati egzistencija yra gera. Kai šališkumas sukalkėja, prarandame gebėjimą tai pamatyti, o kartu ir susitikti. Meilė – tai gebėjimas matyti ir tada, kai nepatogu, kai nesutariame. Po to reikia pabrėžti paklusnumą, galbūt sunkiausiai suprantamą nuostatą dabartinės kultūros, tokios kritiškos autoritetui, kontekste. Paklusnumas nėra aklas pritarimas, bet nuoširdus savęs patikėjimas tiems, kuriuos Dievas mums skyrė. Nuosavus prioritetus atitinkančios hierarchijos kūrimas nėra geras atsakas į netobulą autoritetą. Išlaikyti santykį su tokia Bažnyčia, kokia ji yra, sunkesnis bet ir šventesnis darbas. Galiausiai, savęs ištyrimo disciplina, ypač kai pastebime, jog prarandame Jėzaus žadėtą ramybę. Kai kokia nors tema, asmuo ar naujienų antraštė sukėlė reakciją, verčia reaguoti – tai yra momentas, kai verta stabtelėti, įterpti į maldą, paklausti Viešpaties, kas būtent verčia reaguoti ir stengtis išsaugoti tai, kas jo duota.
G. K. Chestertonas yra pastebėjęs, kad daugiau kartėlio kelia ne kritikos perteklius, o savikritikos stoka. Kad kartėlio būtų mažiau, reikia ne tiek geresnių manierų, kiek atsivertimo. Tai lėtas, kasdienis darbas, leidžiantis Jėzui keisti ne tik tai, kuo tikime, bet ir kaip laikomės savo įsitikinimų. (RK / Vatican News)
