Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gegužės 17 d.)

„Lietuvoje trūksta ne kunigų, bet kunigams parapijiečių, tikinčiųjų trūksta“, – pokalbyje apie parapijų reformos poreikį teigia Krekenavos bazilikos rektorius, Vilniaus šv. Juozapo teologijos instituto ir seminarijos dėstytojas, sinodiškumo misionierius kun. Gediminas Jankūnas. Dienraštyje Bernardinai.lt jį kalbina Saulena Žiugždaitė. Jos pašnekovo teigimu, Bažnyčią Lietuvoje yra ištikusi „ekleziologinė sausra“ – nesupratimas, kas yra Bažnyčia, kaip joje pasiskirsto Dvasios dovanos, atsakomybė, hierarchinės ir kitos tarnystės, charizminės tarnystės, kaip tai atsiliepia kasdieniam tikinčiojo gyvenimui, tapatybei ir veikimui.

„Vakarų pasaulyje Bažnyčia išgyvena žiemą. Mes tarsi po žeme – atrodo, nereikšmingi, tamsoje, laukiame saulės ir šilumos akimirkos, kada vėl galėsime sužaliuoti. Esame gyvi, bet po žeme. [...] Matau nenorą tą žiemą pripažinti, matau daug pastangų išsaugoti tai, kas negyva… Kad sužydėtume nauja gyvybe, reikia išsinerti iš senos odos, užuot ją pudravę. Senos formos palikti nenorime, tačiau parapijų modelis, mūsų taikytas ilgą laiką, yra mirusi oda, mirusi forma. „Parapija“ iš graikų kalbos išvertus reiškia „svetimšalių, pakeleivių, bendrakeleivių apsistojimo vieta“: mes šioje žemėje esame tik keliauninkai, mūsų namai – ne čia. Būdami tokios pasaulėžiūros, tapatybės esame svetimšaliai šiame pasaulyje. Parapija – tai kitokių vieta. Pasaulis klausia, kodėl esame kitokie, ir mes atsakome, kad yra ne tik šis pasaulis. Norint atsinaujinti, reikia atsigręžti į Dievo žodį – neužtenka vien kultūrinio sprendimo ieškoti. Vis daugiau žmonių ieško dvasingumo – Bažnyčia turi ką jiems pasiūlyti“, – dienraštyje Bernardinai.lt  skelbiamame pokalbyje ragina kun. Gediminas Jankūnas.

Gegužės 10 d. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje aukotų iškilmingų šv. Mišių metu vyskupas Jonas Ivanauskas palaimino atnaujintos katedros vidų, naują sakyklą, krikštyklą, vyskupijos globėjo šv. Juozapo vitražą, dedikavo naują katedros altorių. Homilijoje vyskupas apibūdino išskirtinę katedros altoriaus reikšmę, primindamas, ko šių dienų tikintieji gali pasimokyti iš izraelitų kelionės į Pažadėtąją žemę:

„Reikia atsispirti pagundai apsistoti patogioje oazėje ir turėti tvirtumo ir valios leistis vėl į varginančią kelionę per dykumą, žinant, kad tik ją perėjus mus pasitiks Pažadėtoji žemė. Mana ir mums yra tai, kas reikalinga mūsų žemiškajai kelionei, kas yra neatsiejama gyvenimo dalis: sveikata, maistas, pastogė, darbas, medžiaginiai dalykai, kultūra, mokslo pasiekimai, technologijos. Jie yra svarbūs ir būtini. Jie reikalingi mūsų kelionei. Kelionei, turinčiai tikslą. Mums taip pat pavojinga manos prisirinkti nepaisant Viešpaties žodžio, rinkti ją net sekmadienį, ir maitintis sugedusiu maistu. Kaip ir izraelitams, taip ir mums, šitai kelionei vien  tik manos nepakanka. Mums reikalinga gyvoji Eucharistijos duona, reikalingas gyvojo Dievo žodis. Reikalinga nuostata, kad susidūrus su sunkumais ir kančia, „verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus“, – homilijoje ragino Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, jos pabaigoje šimtmetį mininčios vyskupijos vardu padėkojęs katedros atnaujinimo mecenatams. Apie šias iškilmes praneša Kaišiadorių vyskupijos kurija.

Minint 225-uosius Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus gimimo metus Varniuose gegužės 10 dieną įvyko liaudiškojo kantičkinio giedojimo festivalis „Tegul skamba kantičkos“. Apie renginį praneša Telšių vyskupijos kurija. „Nėra senos istorijos – istorija yra mūsų, nėra apdulkėjusių maldaknygių ar kantičkų – jos skamba, vyskupas Motiejus ir šiandien vykdo savo testamentinę valią – žadina mus ir po mirties, nes atgimdo mūsų tautinę savastį, meilę lietuviškam žodžiui (gal, tiksliau, žemaitiškam), meilę liaudies giesmei, kuri gimdė lietuvių tautą caro priespaudos metais, telkia tautą ir šiandienos suspaudimuose“, – atidarydamas festivalį priminė Lietuvos liaudiškojo giedojimo asociacijos pirmininkas kun. Saulius Stumbra.

 Parengė Giedrius Tamaševičius