Apaštalai Petras ir Paulius
„Šią dieną mums pašventino šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystė. Mes kalbame ne apie kažin kokius nežinomus kankinius. Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių jų žodžiai. Šie kankiniai buvo regėję tai, ką skelbė; jie laikėsi teisingumo išpažindami tiesą, mirdami už tiesą.
[…]
Tą pačią dieną švenčiame dviejų apaštalų kankinystę. Bet jiedu buvo viena; nors ir skirtingomis dienomis kentėjo, jiedu buvo viena. Pirma kentėjo Petras, vėliau Paulius. Mes minime apaštalų šventę, pašventintą krauju. Pamilkime jų tikėjimą, gyvenimą, vargus, kančias, jų liudijimą, jų skelbimą“, – rašė 430 metais miręs Bažnyčios Mokytojas.
Abiejų apaštalų kapai yra Romoje, o tose vietose, kur jie kadaise patyrė kankinystę ir buvo palaidoti, šiandien stovi jiems dedikuotos didingos bažnyčios – Šv. Petro bazilika ir Šv. Pauliaus už sienų bazilika.
Tarp nedidelių kalvų įsiterpusios žemumos už Tibro upės artimiausiose Romos miesto apylinkėse senovėje buvo vadinamos Ager Vaticanus. Jose stovėjo imperatoriaus šeimos narių ir kitų kilmingųjų vilos, šen bei ten buvo kapinės, taip pat užsiimta žemės ūkio veikla.
Šv. Petro bazilikos ir jos artimiausios apylinkės patenka į Agripinai Vyresniajai – imperatoriaus Augusto dukters Julijos atžalai – priklausiusios didelės vilos su sodais teritoriją. Po jos mirties 33 m. vilą paveldėjo vienas iš jos vaikų Gajus Cezaris Augustas Germanikas, plačiau žinomas Kaligulos vardu, 37 m. tapęs imperatoriumi. Greta vilos Kaligula pradėjo didelio – apie 500 metrų ilgio – stadiono, arba cirko statybas, kurių dėl ankstyvos smurtinės mirties nebaigė. Jas užbaigė jo sesers – Agripinos jaunesniosios – sūnus, jo sūnėnas, Nero Klaudijus Cezaris Drusas Germanikas, plačiau žinomas kaip imperatorius Neronas, valdęs 54–68 metų laikotarpiu.
Kaip žinia, 64 m. Romą nusiaubė baisus gaisras, pasak žymiojo istoriko Tacito, iš keturiolikos miesto rajonų tik keturi liko nepaliesti. Istorikas mini, kad tarp žmonių prasidėjo apkalbos, jog pats imperatorius galėjo būti prie to prisidėjęs, kad esą pigiai įsigytų vietoves, kur įvykdytų didelį statybų sumanymą savo paties šlovei. Nors vėliau imperatorius rūpinosi viso miesto atstatymu ir buvo dosnus nukentėjusiems, apkalbų nepavyko atsikratyti.
„Kad paskalos nurimtų, Neronas apšaukė kaltininkais ir įsakė įmantriausiai kankinti tuos, kurių liaudis nekentė dėl blogų papročių ir vadino krikščionimis. Tam vardui pradžią davęs Kristus“, – rašo Tacitas (Analai, XV knyga, 44 sk.), užsimindamas apie žemą krikščionių statusą. Dėl savo įsitikinimų ir gyvenimo būdo jie buvo nemėgstami nei tuometinių pagonių, nei gausios ir senos Romos žydų bendruomenės daugumos. Jos akyse krikščionys buvo atskalūnai ir šalinami iš bendruomenės. Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl Neronas nusitaikė į krikščionis – jie neturėjo įtakingų užtarėjų ir gynėjų, priešingai, jų engimas galėjo laimėti žmonių simpatijas.
„Krikščionių mirtį lydėjo patyčios: aprengtus: apmautus žvėrių kailiais užsiundydavo šunimis, prikaldavo prie kryžiaus ir uždegdavo. Dienai baigiantis, jie liepsnodavo tarsi naktiniai žibintai. Tam reginiui Neronas paskyrė savo sodus ir surengė cirko rungtynes, ten su vežėjo rūbais maišėsi minioje ar valdė keturkinkę. Nors krikščionys buvo laikomi prasikaltusiais ir nusipelniusiais aukščiausios bausmės, žmonės pradėjo jų gailėtis, nes tų kankynių buvo griebiamasi ne visuomenės labui, o tik dėl vieno Nerono kraugerystės“, – tęsia Tacitas. Galima pridurti, kad krikščionių persekiojimas neapsiribojo vienu epizodu, bet tęsėsi iki pat Nerono mirties 68 m.
Apaštalai Petras ir Paulius buvo šio persekiojimo laikotarpio aukos, nors, reikia pastebėti, skirtingomis aplinkybėmis. Petras buvo tik krikščionių bendruomenės tarpe žinoma asmenybė, turbūt buvo sučiuptas ir paskubomis nuteistas, kartu su kitais. Paulius į Romą buvo atplukdytas ir laikomas suimtas tam, kad būtų čia teisiamas – jis, kaip tikras Romos pilietis, turėjo privilegiją pareikalauti išsamaus teismo proceso. Tikėtina, kad ir be krikščionių apkaltinimo gaisru jam būtų buvusi skirta mirties bausmė, tačiau bendras priešiškas kontekstas visai pašalino išteisinimo galimybę.
Apaštalo Petro palaidojimo vieta greta Nerono cirko, pasak tradicijos – jo nukankinimo vietos, nebuvo pamiršta, tačiau pagarbiai lankoma kitų krikščionių, kurie patys vėliau pradėti laidoti aplinkui jo kapą. IV amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas Petro palaidojimo vietoje nurodė pastatyti pirmąją Šv. Petro baziliką, o po daugiau nei tūkstančio metų ant jos pamatų iškilo dabartinė bazilika. Petro kapas yra tiesiai po centriniu altoriumi.
Panašiai, atsiminta ir Pauliaus kankinystės bei palaidojimo vieta kitoje Romos miesto pusėje, IV amžiuje, pasibaigus persekiojimams ir prasidėjus tolerancijos laikotarpiui, čia iškilo pirmoji imperatoriaus Konstantino statydinta bazilika. Jos centre buvo tas kapas, kurį krikščionių bendruomenė visada gerbė kaip apaštalo Pauliaus palaidojimo vietą. Vėliau toje pat vietoje buvo pastatyta antroji bazilika, sudegusi per 1873 metais vykusį gaisrą. Po pastarojo iškilo šiandieninė bazilika. Apaštalo Pauliaus sarkofagas yra po jos pagrindiniu altoriumi.
Galima pridurti, kad dieną po apaštalų ir Petro iškilmės, birželio 30-ąją, yra prisimenami „pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai“. Tai kitos imperatoriaus Nerono persekiojimo aukos, kentėjusios kartu su apaštalais. Paskutiniame Pauliaus laiško romiečiams skyriuje yra perduodami sveikinimai, paminint vardu, apie trisdešimčiai Romos krikščionių, taip pat užsimenama apie jų šeimas ar bendruomenes, kurios rinkdavosi maldai. Galima spėti, kad dalis paminėtųjų taip pat atsidūrė persekiotojų rankose. (RK / Vatican News)
