Keturioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25–30)
EITI KARTU
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“…
Jėzus dabar regi, kad Dievo artumas mažutėliams nesibaigia. Todėl mokydamas Jis apie vaikus kalba, kaip apie tikinčiųjų etaloną. Jėzaus mintyse pirmąsias vietas užima vargšai – nematomos istorijos atramos, ir mažutėliai – paslėptos pasaulio kolonos. Rūpintis jais taip, kaip rūpinasi Dievas, reiškia: rūpintis visu pasauliu. Mažumo kelias prasideda Dievo širdyje: palaiminti jūs, vargšai, beginkliai, alkstantys, persekiojami…
Tuo metu Jėzus išgyveno nelengvą situaciją. Išeidamas mokyti žmonių Jis tikėjosi, kad visi, o ypač labiausiai išsilavinusieji – Rašto aiškintojai, kunigai, fariziejai, pirmieji bendruomenės žmonės greičiausiai supras Jo atneštą žinią. Tačiau įvyko priešingai. Jonas Krikštytojas suimamas, Jėzus susiduria su pasipriešinimu šventykloje, o gyvenviečių prie Genezareto ežero gyventojai, praėjus pirmojo susižavėjimo bangai, pamažu ima nuo Jo trauktis… Tikras pralaimėjimas…
Ir kaip tik tame pralaimėjimo šešėlyje prieš Jėzų netikėtai atsiveria kitoks vaizdas: sekėjų vietą, kuri atrodė likusi tuščia, užpildo mažutėliai: žvejai, vargšai, ligoniai, atstumtieji, našlės, vaikai, muitininkai. Tada iš Jėzaus lūpų ir išsiveržia: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“. Išganytojas dėkoja dangaus Tėvui, kad Jis prabilo į tų žmonių širdį.
Atrodo, kad Jėzus to nesitikėjo. Mažutėlis, vaikas, iš karto pajunta, ar jis yra mylimas. Iš esmės tai labai paprasta gyvenimo paslaptis. Kitos, gilesnės, gal ir nereikia ieškoti. Mažutėliai, nusidėjėliai, paskutinieji geriausiai supranta Dievo švelnumo revoliuciją.
Tada Jėzus žengia dar vieną žingsnį: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ – kreipiasi Jis į savo klausytojus.
Dievas nėra našta: Jis yra su tais, kurie patys nebepajėgia pakelti gyvenimo sunkumų, ir atneša meilės duoną, kurios reikia kiekvienai pavargusiai širdžiai. „Ateikite, aš jus atgaivinsiu“, – sako Jis. Viešpats nežada mums paskaityti katekizmo ar moralės paskaitos, bet siūlo gyvenimą gaivinančią paguodą.
Jei Evangelija, kurią skelbiame, nepaguodžia klausiančio ir besiklausančio žmogaus, vadinasi, mes skelbiame Kristų ne taip, kaip turėtume. Per tikėjimą visi esame pakviesti tapti Evangelijos liudytojais, o tai reiškia: Kristaus vardu guosti ir liudyti gyvenimą. Jei to nebus, mūsų žodžiai gali tapti vieta, kur nutyla žmogaus klausimai ir Dievo atsakymai.
„Mokykitės iš manęs“,- kviečia Jėzus, o tai reiškia: mokykitės iš mano širdies, kurioje saugoma gyvenimo abėcėlė, ir, atrodytų, visai netikėtai pasiūlo: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. Šie Jėzaus žodžiai mums, taip dažnai mėginantiems nusimesti nuo savęs visus jungus, atrodo mažiausiai keisti. Tačiau Išganytojas sako: „mano jungas“ Tai jungas, kuris amžiais priklauso Jam. Jis neužkrauna to jungo mums vieniems.
Gera žinoti, kad Viešpats Jėzus nepalieka savo vaikų. Jis yra mūsų Kirėnietis, kuris eina kartu su mumis, neša mūsų kryžių ir mūsų svajones. Jis yra Išlaisvintojas, atėjęs padaryti religiją lengva ir gaivia, nuimti nuo mūsų pečių sunkias naštas. Todėl Jį myli mažutėliai ir žemės prislėgtieji. Jėzus– be prievartos ir primestos valdžios, laisvas kaip vėjas, lengvas kaip šviesa, gyvenimo šaltinis…
Adolfas Grušas
