Per 3500 vaikų ukrainiečių gydėsi Vatikano ligoninėje Romoje
Italijos žinių agentūra ANSA parengė reportažą su „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninės, kuri priklauso Šventajam Sostui, gydytoja Lucia Celesti, atsakinga už šeimų priėmimą.
„Skaudu galvoti apie vaiką, kuriam smogė liga. Dar skaudžiau galvoti apie tai, kad visiškai sveikas vaikas tapo karo žiaurumo auka“, – sakė pediatrė, kalbėdama apie į „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninę atgabentus vaikus iš Ukrainos, kurie per atakas ir sprogimus neteko galūnių. UNICEF praneša, kad per ketverius metus Ukrainoje žuvo virš 3300 vaikų ir priduria, kad realus skaičius, ko gero, didesnis.
Vaikai Romos „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninėje atsidūrė įvairiais būdais, įvairiais keliais. Vieni imigravo su šeimomis, kitus savo lėšomis ir priemonėmis atgabeno pagalbos asociacijos ir draugijos, geros valios žmonės. Keliolika kartų ypatingai sunkiais ir skubiais atvejais buvo surengti skrydžiai mažųjų ligonių pergabenimui iš Lenkijos ar Rumunijos. Daug ligoninių Ukrainoje sugriauta, gydytojai išblaškyti, o ten, kur struktūros veikia, trūksta vaistų ir kitų priemonių, ypač sudėtingiems atvejams, vėžiniams susirgimams ar retoms ligoms. Daug vaikų, pasidžiaugė gydytoja L. Celesti, pavyko išgelbėti, sugrąžinti gyvenimo perspektyvą, kaip kad leukemija sirgusiam Olehui, šiuo metu aštuonerių metų amžiaus. Jo šeima apsigyveno Romos provincijoje ir dabar ligoninėje apsilanko tik reguliariems patikrinimams. Deja, yra tų, kurių jau nepavyko išgelbėti, kaip kad mažosios Sofijos.
Tais sudėtingais atvejais, kai ligoninėje liekama mėnesiais, pasakojo „Kūdikėlio Jėzaus“ šeimų priėmimo atsakingoji gyd. L. Celesti, ateina į pagalbą vadinamieji kultūriniai tarpininkai, užtikrinantys geresnį vienas kito supratimą ir ryšį tarp šeimų bei ligoninės personalo. Ligoninė taip pat turi savo mokyklinę klasę, kuri labai padeda vaikams po gydymo įstoti ar grįžti į mokyklą.
Ir tada, kai kūno žaizdas pavyksta išgydyti, žaizdos vaikų psichikoje ir dvasioje dar ilgai lieka atviros, žinių agentūrai ANSA sakė gydytoja Lucia Celesti. „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninėje su vaikais dirba ir psichologai, tačiau toks pat dėmesys jiems būtinas ir tada, kai jie ligoninę palieka. Nerimas ir nemiga gali ilgai neapleisti ir tada, kai vėl grįžtama, rodos, į įprastą kasdienį gyvenimą. Ir nors apie tai galvojama rečiau, reikia nepamiršti, kad tos pačios žaizdos buvo padarytos ir jų tėvams. (RK / Vatican News)
