Antrasis Velykų (Dievo Gailestingumo) sekmadienis
TARP MŪSŲ
Mokiniai iš baimės buvo užsidarę tuose namuose, kur su Jėzumi prieš Jo kančią valgė Velykų vakarienę. Jie bijojo visko: žydų, sargybinių, minios, romėnų kareivių, pagaliau – savęs pačių. Juos jau pasiekė žinios apie tai, kad Jėzus gyvas, tačiau jiems baisu netgi džiaugtis…
Tačiau vis dėlto Jėzus ateina… Jis ateina į tuos namus, kur susigūžę slepiasi mokiniai, ateina į tą kambarį, kuriame trūksta oro… Viešpaties atėjimas, atrodo, išjudina apaštalus. Jis dalijasi su jais savąja ramybe, drauge pasiųsdamas eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai, kalba apie galią atleisti nuodėmes,- duoda viską, ko reikia, norint būti tikru apaštalu.
Tačiau po aštuonių dienų mokiniai vis dar tebėra ten pat… Jėzus ateina, nors durys užrakintos, ir atsistoja „viduryje“. Ne per atstumą, ne virš jų, bet tarp jų. Ir po aštuonių dienų, po šimtmečių Jis vis dar yra čia, ateidamas per mūsų užvertas duris.
Jis buvo juos išsiuntęs į kelius, o randa vis dar užsidariusius tame pačiame kambaryje. Ir tada nuskamba pasisveikinimas: „Ramybė jums!“ Tai ne linkėjimas ir ne pažadas, bet teiginys: ramybė yra, ir ji čia. Viešpats skelbia ramybę mūsų baimėms, mūsų kaltės jausmui, neįgyvendintoms svajonėms, nepasitenkinimui, kuris atima išgyventų dienų grožį.
Mūsų abejonės nesustabdo Viešpaties. Radęs užrakintas mūsų širdies duris, Jis nepasitraukia, bet tęsia savo „apsiaustį“ dėl mūsų – ir tai guodžia. Jėzus vėl atsiduoda mokiniams, kurie taip lengvai pasiduoda bailumui ir melui. Jis nepavargsta ieškoti mūsų.
Tačiau vis dėlto vienas mokinys išeina ir sugrįžta. Tai Tomas, drąsus ir tvirtai ant žemės stovintis žmogus. Jis nepasiduoda euforijai, bet verčiau nori įsitikinti pats: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Juk pats Jėzus mokė jį laisvės.
Jėzus ir Tomas ieško vienas kito. Tomas nepasitenkino kitų dešimties žodžiais, jam reikėjo ne pasakojimo, bet susitikimo su savo Viešpačiu. Tomas nori garantijų ir yra teisus, nes, jei Jėzus yra gyvas, tai reiškia, kad visas jo gyvenimas bus sukrėstas.
„Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“…
Jėzus gerbia Tomo pastangas ir abejones. Jis gerbia kiekvieno žmogaus laiką ir gyvenimo sudėtingumą. Jis nenori Tomo pažeminti, bet veda į nuostabą, atsiveria jam savo žaizdomis, iš kurių nebeteka kraujas, bet sklinda šviesa.
Prisikėlimas neužgydė vinių skylių, nes Jėzaus mirtis ant kryžiaus nėra paprastas incidentas, kurį galima ir reikia pamiršti. Tos žaizdos yra Dievo šlovė, aukščiausia meilės apraiška, todėl jos lieka atviros per visą amžinybę.
„Paliesk“…
Evangelija nesako, ar Tomas iš tikrųjų palietė Jėzaus žaizdas. Veikiausiai, ne. Jam užteko to Jėzaus, kuris dar kartą siūlosi su tokia nuolankia laisve, kuris nepavargsta ateiti į pagalbą, kuris nepalieka savųjų net ir tada, kai jie Jį paliko.
„Mano Viešpats ir mano Dievas!“…
Tomas pereina nuo netikėjimo prie ekstazės, pakartodamas tą mažą žodelį „mano“, kuris viską keičia, nes reiškia ne nuosavybę, bet tarpusavio ryšį.
„Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“…
Šis palaiminimas skirtas mums – tiems, kurie nematome, bet ieškome tamsiuose kampuose ir dažnai klumpame bet pagaliau atrandame, kad Jis visąlaik yra tarp mūsų…
Adolfas Grušas
