Leonas XIV apie tarpreliginį dialogą: „Sėkla virto dideliu medžiu“
Galima priminti, kad pagarbos ir bendradarbiavimo nuostatas pabrėžusi Vatikano II Susirinkimo deklaracija, paskelbta 1965 spalio 28 d., ženklino Katalikų Bažnyčios santykių su kitomis religijomis posūkį, suteikė galingą postūmį daugybei bendrų iniciatyvų, o antradienio vakaro susitikimo bendra malda tyloje už taiką Pauliaus VI salėje Vatikane dar kartą pabrėžė, jog religijos gali ir turi būti ne konflikto, bet žmonių brolybės versmė. Susitikimo programoje – meniniai pasirodymai, trys liudijimai, popiežiaus kalba.
„Prieš šešiasdešimt metų buvo pasėta viltinga tarpreliginio dialogo sėkla. Šiandien jūsų buvimas čia liudija, kad ši sėkla išaugo į didingą medį, kurio plačiai išskleistos šakos teikia prieglobstį ir duoda gausius abipusio supratimo, draugystės, bendradarbiavimo ir taikos vaisius“, – sakė Leonas, dėkodamas susitikimo dalyviams už jų draugystę šia ir kitomis progomis, įskaitant dalyvavimą jo pirmtako Pranciškaus laidotuvėse ir jo paties tarnystės pradžios apeigose.
Šventasis Tėvas priminė kelis „Nostra Aetate“ mokymo punktus, svarbius ir šiandien. Deklaracija pabrėžė, kad Bažnyčios uždavinys yra skatinti vienybę ir meilę tarp žmonių bei tautų tuo metu, kai atsiduriame arčiau vienas kito. Deklaracija tvirtina, kad esame vienos žmonių šeimos nariai, dalijamės ta pačia kilme, taip pat galutiniu tikslu, ieškome atsakymų į didžiuosius gyvenimo slėpinius. Trečia, visos religijos siekia atliepti žmogaus širdyje esantį nerimastingą ieškojimą, o Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa, kviečia savo sūnus ir dukteris per dialogą ir bendradarbiavimą pripažinti, saugoti ir remti tai, kas tautose dvasiškai, morališkai ir kultūriškai yra gera.
Deklaracijos ištakos – popiežiaus Jono XXIII įpareigojimas kardinolui Augustinui Bea parengti ir Susirinkime pristatyti tekstą, kuris pasiūlytų atnaujintus Katalikų Bažnyčios ir judaizmo santykius. Anot popiežiaus, galima sakyti, kad šiems santykiams skirtas ketvirtasis skyrius yra visos Deklaracijos šerdis.
Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje atsirado doktrininis tekstas, turintis teologinį pagrindą, kuris, remdamasis Biblija, apibūdina žydiškas krikščionybės šaknis. „Nostra Aetate“ tvirtai pasisakė prieš visas antisemitizmo formas ir prieš bet kokią – rasinę, socialinę ir religinę – diskriminaciją. Negalėtume iš tiesų šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakytume broliškai elgtis su kiekvienu vyru ir moterimi, sukurtais pagal Dievo atvaizdą.
„Šis istorinis dokumentas leido mūsų akims pamatyti paprastą, bet gilų principą: dialogas yra ne taktika ar priemonė, bet gyvenimo būdas, širdies kelias, kuris pakeičia visus juo einančius, klausančius ir kalbančius“, – sakė popiežius, pridurdamas, jog einame šiuo keliu neatsisakydami savo tikėjimo, bet tvirtai jo laikydamiesi. Juk tikras dialogas gimsta ne iš kompromiso, bet iš įsitikinimo, iš giliųjų mūsų tikėjimo šaknų, kurios suteikia mums jėgų su meile ištiesti ranką kitiems.
Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame tai, kas mums bendra, kas mus vienija, įskaitant faktą, kad visi esame Dievo vaikai, dažnai yra užgožta. Tarp tautų, kaimynų, religijų kyla naujos sienos. Karo gaudesys, skurdo žaizdos, žemės skundas primena žmonių šeimos trapumą. Daug kas pavargo nuo pažadų, daug kas pamiršo, kaip viltis.
Religijų vyresnieji, anot popiežiaus, vedami savo tradicijų išminties, dalijasi šventa atsakomybe: padėti savo tautai išsilaisvinti iš prietarų, pykčio ir neapykantos grandinių, pakilti virš savanaudiškumo ir egocentrizmo, nugalėti godumą, griaunantį žmogaus sielą ir žemę. Tokiu būdu tikintieji gali tapti mūsų laikų pranašais – balsais, kurie smerkia smurtą ir neteisybę, gydo susiskaldymą ir skelbia taiką visiems mūsų broliams ir seserims. Šiemet visi katalikai pakviesti į Vilties jubiliejaus piligrimystę. „Viltis“ ir „piligrimystė“ yra tikrovės, bendros visoms religinėms tradicijoms. Tai ir „Nostra Aetate“ kvietimas – kartu eiti vilties keliu. O pradėjus kartu eiti religijoms, tautoms ir kartoms pradeda vykti nuostabūs dalykai: atsiveria širdys, iškyla tiltai, praminami nauji takai ten, kur, rodos, tai buvo neįmanoma.
„Brangūs broliai ir seserys, šiuo lemiamu istorijos momentu mums patikėta didelė misija: žadinti visų vyrų ir moterų žmogiškumo ir šventumo jausmą. Būtent todėl, mano draugai, mes, kaip religiniai lyderiai, turintys didžiulę atsakomybę nešti viltį žmonijai, dažnai gundomai nevilties, susirinkome šioje vietoje. Prisiminkime, kad malda turi galią perkeisti mūsų širdis, žodžius, veiksmus ir pasaulį. Vėl uždegdama mumyse vilties ir meilės dvasią ji atnaujina mus iš vidaus“, – sakė popiežius Leonas. (RK / Vatican News)
