Popiežius

Popiežiaus katechezė: krikščionis neliūdi, nes tiki Prisikėlimu

„Jėzaus Kristaus Prisikėlimas yra įvykis, kurį galime kontempliuoti ir apmąstyti be galo, ir kuo giliau jį apmąstome, tuo labiau jis mus stebina ir patraukia, tarsi akinanti ir tuo pat metu žavi šviesa, – kreipėsi popiežius Leonas XIV į trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvius. – Tas gyvybės ir džiaugsmo sprogimas pakeitė visos tikrovės prasmę, tačiau jis įvyko ne sensacingai ar juo labiau smurtingai, bet švelniai, paslėptai ir netgi nuolankiai.“

Trečiadienio, spalio 22 d., rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendroje audiencijoje dalyvavo apie 50 tūkst. Jubiliejaus piligrimų. Popiežiaus katechezės tema: kaip Kristaus prisikėlimas gali išgydyti vieną iš mūsų laikų ligų – liūdesį.

Mūsų laikais liūdesys yra labai dažnas žmonių gyvenimo palydovas. Tai gali būti ir paprastas nesaugumo jausmas, o kartais ir labai gili neviltis, kuri užvaldo žmogaus vidinį pasaulį. Liūdesys atima gyvenimo prasmę ir jėgą, paverčia žmogaus gyvenimą kelione, neturinčia aiškios krypties. Ši tokia dažna mūsų laikų žmonių patirtis primena mums Evangelijos pasakojimą apie du Emauso mokinius. Nusivylę ir praradę drąsą, jie išvyko iš Jeruzalės, palikę už savęs viltis, sudėtas į Jėzų, nes jis buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Visos viltys žlugo, širdį užvaldė sielvartas.

Liūdniems mokiniams keliaujant į namus, prie jų prisijungia dar vienas keliautojas. Jie mano, kad galbūt tai vienas iš daugybės piligrimų, kurie buvo atvykę į Jeruzalę švęsti Velykų. Prisikėlusio Jėzaus tiedu mokiniai neatpažįsta. Liūdesys temdo jų žvilgsnį ir ištrina iš jų atminties Mokytojo kelis kartus duotą pažadą, kad trečią dieną po mirties jis prisikels. Jėzus ramiai juos išklauso, leidžia jiems išlieti savo nusivylimą. Tada labai atvirai juos pabara už tai, kad jie rimtai nepaėmė į širdį nei jo žodžių, nei to, ką pranašai yra sakę. Jis ramiai jiems primena, jog Šventajame Rašte yra parašyta, kad Mesijas turėjo kentėti, mirti ir prisikelti. Abiejų mokinių širdyse vėl užsidega vilties šiluma. Kai jau temstant mokiniai pasiekia savo kelionės tikslą, jie pakviečia paslaptingą bendrakeleivį pasilikti su jais. Jėzus sutinka ir sėdasi kartu prie stalo. Tada paima duoną, ją laužo ir jiems jos duoda. Tą akimirką abu mokiniai jį atpažįsta. Tačiau Jėzus dingsta iš jų akių. Duonos laužymo gestas atveria širdies akis, apšviečia liūdesio apakintą žvilgsnį.

„Viešpats tikrai prisikėlė“, – liudija mokiniai ir šie žodžiai tampa pirmųjų krikščionių pasisveikinimu. Jėzus prisikėlė ne žodžiais, bet konkrečiai, su savo kūnu, kuriame išliko kančios žymės, kaip amžini jo meilės mums ženklai. Gyvybės pergalė yra ne tušti žodžiai, bet realus, konkretus faktas, sakė popiežius.

Emauso mokinių džiaugsmas tebūnie mums paguoda, kai gyvenimo kelionė tampa sunki. Prisikėlęs Kristus radikaliai keičia perspektyvą, įlieja naujos vilties, kuri užpildo liūdesio tuštumą. Prisikėlęs Kristus keliauja kartu su mumis. Jis nugalėjo mirtį; jame gyvybė švenčia pergalę; jis pripildo vilties visą istoriją. „Tikėti Kristaus prisikėlimu reiškia pakeisti požiūrį į pasaulį: grįžti į šviesą, pripažinti Tiesą, kuri mus išgelbėjo ir nuolat gelbsti“, – baigė popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. (jm / Vatican News)