Jubiliejinė katechezė: „Žemė jau pradėjo panašėti į dangų“
Audiencijos pradžioje buvo perskaitytos eilutės iš pirmojo apaštalo Pauliaus laiško Korinto krikščionių bendruomenei.
Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus (1 Kor 1, 26–27).
Šv. Paulius rašė krikščionims korintiečiams kviesdamas suprasti, kad jų tarpe žemė jau pradėjo panašėti į dangų. Jis pataria apmąstyti Dievo kvietimą ir pamatyti, kaip Dievas suartino žmones, kurie kitu atveju niekada nebūtų susitikę. Tie, kurie yra nuolankiausi ir silpnesni, dabar tapo brangūs ir svarbūs.
Dievo kriterijai, kurie pirmiausia apima paskutiniuosius, jau Korinte tapo tarsi „žemės drebėjimu“, kuris ne sugriauna pasaulį, bet jį žadina. Paulius liudijimas ir žodis apie Kryžių žadina sąžines ir kiekvieno žmogaus orumą.
Kaip įprasta jubiliejinėse šeštadienio audiencijose, popiežius taip pat pristatė vieną figūrą, kuri savo gyvenimu, žodžiais ir darbais išryškina audiencijose minimus krikščioniškus vilties aspektus.
„Brangūs broliai ir seserys, tikėti reiškia liudyti: liudyti, kad viskas jau pasikeitė, kad niekas nebėra kaip anksčiau. Todėl šiandien norėčiau jums papasakoti apie krikščioniškos vilties liudytoją Afrikoje. Jo vardas Izidorius Bakanja, nuo 1994 m. jis yra įtrauktas į palaimintųjų sąrašą ir yra Kongo pasauliečių tikinčiųjų globėjas“, – sakė popiežius.
Palaimintasis gimė 1885 m., kai jo šalis buvo Belgijos kolonija. Nelankė mokyklos, nes jo mieste jos nebuvo, bet tapo mūrininko padėjėju. Jis susidraugavo su katalikų misionieriais – trapistų vienuoliais: jie jam kalbėjo apie Jėzų ir jis, turėdamas apie dvidešimt metų, sutiko priimti krikščioniškąjį mokymą ir Krikštą. Nuo to momento jo liudijimas vis labiau spindėjo. Tikėti reiškia liudyti: kai liudijame naują gyvenimą, net ir sunkumuose šviesa stiprėja.
Po kurio laiko Izidorius, kaip žemės ūkio darbininkas, atsidūrė pas beširdį europietį šeimininką, kuris negalėjo pakęsti jo tikėjimo ir nuoširdumo. Šeimininkas nekentė krikščionybės ir tų misionierių, kurie gynė vietinius gyventojus nuo kolonizatorių piktnaudžiavimo. Izidorius iki paskutinės dienos nešiojo ant kaklo škaplierių su Mergelės Marijos atvaizdu, patyrė visokius išnaudojimus ir kankinimus, bet neprarado vilties. Tikėti reiškia liudyti! Prie mirties slenksčio Izidorius trapistų tėvams pasakė, kad nejaučia pykčio, priešingai, pažada ir pomirtiniame gyvenime melstis už kankintojus.
„Tai, brangūs broliai ir seserys, yra Kryžiaus žodis. Išgyventas žodis, kuris nutraukia blogio grandinę. Tai naujo tipo jėga, kuri sutrikdo išdidžiuosius ir nuverčia galinguosius nuo sostų. Taip gimsta viltis“, – sakė Leonas. Dažnai, pasak jo, senos Bažnyčios gauna iš jaunų Bažnyčių liudijimą, skatinantį eiti kartu link Dievo Karalystės, kuri yra teisingumo ir taikos Karalystė. Ypač Afrika prašo šio atsivertimo ir tai daro, dovanodama mums daug jaunų tikėjimo liudytojų. Tikėti reiškia liudyti, kad žemė tikrai gali būti panaši į dangų. Tokia yra Jubiliejaus žinia. (RK / VaticanNews)
