Popiežius

Trečiadienio katechezė. Jei žmogus nesirūpins sodu, taps jo griovėju

Lapkričio 19 dieną Leonas XIV vėl sveikino bendrojoje audiencijoje dalyvavusius piligrimus, o taip pat perskaitė dar vieną ciklo „Jėzus Kristus – mūsų viltis“ katechezę. Šį kartą popiežius kalbėjo apie tai, kaip krikščioniška viltis nušviečia žmogaus požiūrio į save ir į gamtinę aplinką iššūkį, primindamas savo pirmtako Pranciškaus kvietimą visapusiškam ekologiniam atsivertimui.

Katechezės pradžioje buvo perskaitytos Evangelijos pagal Joną eilutės apie Marijos Magdalietės ir prisikėlusio Viešpaties susitikimą: „Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“. Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“). (žr. Jn 20, 14–16).

Pasak Leono, evangelistas Jonas atkreipia mūsų dėmesį į aplinkybę, kuri neminima kitose Evangelijose – Jėzaus kapo rūsys buvo sode (žr. Jn 19, 41), o raudanti Marija Magdalietė Jėzų supainioja su sodininku.

Būtent ramiame ir gražiame sode baigėsi dramatiška kova tarp tamsos ir šviesos, po išdavystės, suėmimo, apleidimo, pasmerkimo, pažeminimo ir nužudymo. Tai buvo būdas, kuriuo Jėzus įvykdė žmogui skirtą uždavinį rūpintis žemės sodu (žr. Pr2, 15).

„Brangūs broliai ir seserys, Marija Magdalietė, manydama, kad sutiko sodo prižiūrėtoją, ne visai suklydo!“, – pastebėjo Leonas. Jis priminė popiežiaus Pranciškaus enciklikos Laudato si’primygtinį raginimą žvelgti kontempliatyviai ir visapusiškai: jei žmogus nesirūpins sodu, kuriame gyvena, taps jo niokotoju.

Šiandien, kai visa žmonija stovi sode ir susiduria su jo nuniokojimo iššūkiu, reikia atsiminti, kad jame taip pat buvo palaidotas Nukryžiuotasis, kad taptų sėkla ir prisikėlęs duotų daug vaisių. Taip krikščioniška viltis tampa atsaku į šiandienos iššūkius ir problemas.

Rojus yra nebe prarastas, bet vėl atrastas. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra integralios ekologijos dvasingumo pagrindas, be kurio tikėjimo žodžiai neturėtų poveikio tikrovei, o mokslo žodžiai liktų už širdies ribų. Ekologinė kultūra, dar kartą citavo savo pirmtaką Leonas, nėra vien skubių ir dalinių atsakymų į problemas, susijusias su aplinkos niokojimu, gamtos išteklių eikvojimu ir tarša, rinkinys. Ji turėtų būti kitoks požiūris, mąstymas, politika, švietimo programa, gyvenimo būdas ir dvasinis gyvenimas ( žr. Laudato si’, 111).

Todėl kalbame apie ekologinį atsivertimą, kurio krikščionys negali atskirti nuo pasukimo nauju keliu, jei nori sekti paskui Jėzų. Tai simbolizuoja Marijos Magdalietės atsisukimas į Viešpatį Velykų rytą: tik tokiu atsigręžimu ir atsivertimu iš ašarų slėnio sugebėsime pasiekti naująją Jeruzalę.

Šis perėjimas, kuris prasideda širdyje ir yra dvasinis, keičia istoriją, įpareigoja mus viešiems žingsniams, žadina solidarumą, jau dabar, Avinėlio Ganytojo vardu ir jėga, globodamas žmones ir kitus kūrinius nuo vilkų kėslų.

Taip Bažnyčios sūnūs ir dukros šiandien gali sutikti milijonus jaunų žmonių ir kitų geros valios vyrų bei moterų, kurie išgirdo vargšų ir žemės šauksmą ir leido jam paliesti savo širdis. Yra daug žmonių, kurie per artimesnį ryšį su kūrinija trokšta naujos harmonijos, kuri padėtų jiems įveikti daugybę skaudžių dalykų. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią. Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, – negirdėti jų balso, –betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“, – citavo popiežius psalmininką (žr. Ps 19, 1–4)

„Tegul Dvasia mums suteikia gebėjimą išgirsti balsą tų, kurie jo neturi. Tada pamatysime ir tai, ko akys dar nemato: tą sodą, Rojų, į kurį kiekvienas eisime tik priėmę ir įvykdę savo užduotį“, – sakė popiežius Leonas lapkričio 19 dienos bendrosios audiencijos katechezėje. (RK / Vatican News)