Leonas jaunuoliams: „Kartais turima daug, bet ne to, kas svarbiausia“
Jaunuoliai, kalbėdami daugelio bendraamžių vardu, į Šventąjį Tėvą, pristatė savo įžvalgas apie tai, ką jie patiria ir kokias emocijas išgyvena. Antroje susitikimo pabaigoje Leonas atsakė į kalbėjusių jaunuolių mintis, pasidalijo savo mintimis apie tai, kaip gyventi aistringą ir tikrą gyvenimą, kurį reikia branginti. Tai priminė, deja, tokiu liūdnu būdu, Kran–Montanos kurorte Šveicarijoje įvykusi nelaimė, kurioje gyvybės neteko keturiasdešimt jaunuolių, taip pat iš Italijos.
Iš virtualių nuorodų, tačiau be santykio, iš patiktukų, tačiau be meilės susidedantis gyvenimas nuvilia, nes esame sukurti tiesai ir, kai jos trūksta, kenčiame. Esame sukurti gėriui, „panaudok ir išmesk“ malonumo kaukės išduoda šį mūsų troškimą, pažymėjo Leonas, komentuodamas Matteo žodžius apie tai, kiek daug vienatvės, nuobodulio, pasimetimo ir pilkumos yra jaunuolių gyvenime, nepaisant daugybės skaitmeninių jungčių.
„Kai toks pilkumas išblukina gyvenimo spalvas, pamatome, kad net ir tarp daugybės žmonių galima jaustis vienišam. Būtent taip vienatvė parodo savo blogiausią pusę: paskendus nuomonių triukšme, nebeišklausomas niekas. Apakus nuo fragmentiškų vaizdų, nebežiūrima į nieką“, – pastebėjo popiežius. Antra vertus, tokie sunkūs momentai gali paaštrinti mūsų jautrumą, padėti įdėmiai klausytis, atidžiai žiūrėti ir pamatyti, kad nesame vieni, bet gyvename pasaulyje, sudarytame iš ryšių tarp visų dalykų, elementų ir gyvų būtybių. Tačiau kodėl trūksta oro, nors ir kvėpuojame? Kodėl maistas, tegu ir geras, nenumalšina alkio, o vanduo – troškulio?
„Mums nepakanka to, ką teikia gamta, nes esame ne tik tai, ką valgome, geriame ir kuo kvėpuojame. Esame unikalūs lyginant su kitomis būtybėmis, nes nešiojamės savyje Dievo atvaizdą, kuris yra gyvenimo, meilės ir išgelbėjimo santykis“, – sakė popiežius.
„Kai pasijauti vienišas, prisimink, kad Dievas tavęs niekada nepalieka. Jo draugystė tampa jėga, padedančia žengti pirmą žingsnį link to, kuris yra šalia tavęs, bet taip pat vienišas. Kiekvienas lieka vienišas, jei žiūri tik į save. O priartėjimas prie savo artimo padeda tapti tuo, kas Dievas yra tau. Kaip jis atneša viltį į tavo gyvenimą, taip ir tu gali ja dalytis su kitu. Tada jūs kartu atskleisite, kad esate bendrystės ir brolystės ieškotojai“, – drąsino popiežius, prieš tai užtikrinęs, kad jam žinojimas, kad nėra vienas, kad yra kitų – kaip kad šio susitikimo jaunieji dalyviai – taip pat yra jėgų eiti pirmyn, nors sunkumų daugybė, dalykas.
Tikra tiesa, kad, kaip liudijo Francesca ir Michela, sutikus Jėzų randasi jėga, kuri keičia gyvenimą ir visuomenę, pradedant nuo mažiausių dalykų, kasdienių žodžių ir gestų, palengva kiekvieną sušildo savąja meilės šiluma. Tada pilkas ir anonimiškas pasaulis tampa svetingas. Kadangi jame gyvena Dievas, jis tampa ir žmogui pritaikyta vieta. Tokio turto, tokių autentiškų santykių negalima pasilaikyti tik sau, tačiau taip pat nereikia tikėtis, kad pasaulis jus priims atvira širdimi, jaunuoliams pridūrė popiežius, pastebėjęs, jog reklama, norinti parduoti kažką suvartotino, turi didesnę auditoriją už liudijimą, kuris siekia kurti nuoširdžias draugystes. „Tad veikite būdami linksmi ir atkaklūs, žinodami, kad, norint pakeisti visuomenę, pirmiausia reikia keisti save“, – kalbėjo Leonas.
„Klausėte manęs, ko jums linkiu: savo maldose prašau, kad kiekvienas iš jūsų gyventų gerą ir tikrą gyvenimą pagal Dievo valią. Trumpai tariant, visiems linkiu švento gyvenimo. Nieko mažiau, nes trokštu jums gero: iš tiesų gyvena tas, kuris gyvena su Dievu, gyvenimo Kūrėju ir Gelbėtoju. Viešpats gyvenimą daro geru ne mokydamas abstrakčių idealų, bet atiduodamas už mus savo gyvybę (žr. Jn 10, 10)“, – pastebėjo Leonas. Viešpaties meilė tikra, ištikima, neprašo užmokesčio. Ji pažįsta mūsų širdį ir ją išlaisvina iš baimės. Dievo meilės mumyse subrandinamas vaisius yra ramybė, taika, tad jį skanaudami dalykimės tuo ir su tais, kuriems reikia dėmesio, atleidimo.
„Mieli jaunuoliai, tegul jūsų įsipareigojimas visuomenei ir politikai, šeimai, mokyklai ir Bažnyčiai kyla iš širdies ir būna vaisingas. Tegul jis kyla iš Dievo ir būna šventas“, – užtikrino Leonas.
Kartais turima labai daug, bet ne to, kas svarbiausia. Išblaškytai širdžiai sunku rasti kelią, bet tas, kuris to nori, jau pradeda išsilaisvinti iš to, kas jį varžo. Nepasitenkinimas yra tiesos atspindys. Jis neturi išgąsdinti, nes gerai parodo, kaip tuštuma apsunkina gyvenimą, kai jis tampa priemone kitiems tikslams pasiekti, pažymėjo popiežius, komentuodamas dar vieno vaikino, Francesco, pastebėjimą apie dažnai jaunuolių patiriamą prieštaringą būklę – jaustis pasimetusiais, nors yra visko pilni.
Pirmas dalykas, padedantis sutraukyti mus varžančias grandines, yra malda. Tai konkretus veiksmas, kurį krikščionis atlieka savo artimųjų, savo ir viso pasaulio labui. Melstis yra laisvės veiksmas, kuris nutraukia nuobodulio, puikybės ir abejingumo grandines. Kad uždegtume pasaulį, reikia degančios širdies! O ugnį joje uždega Dievas, kai meldžiamės, ypač kai jį priimame ir garbiname Eucharistijoje, kai susitinkame su juo Evangelijoje, kai šloviname psalmėmis. Tokiu būdu jis duoda mums sugebėjimą būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Tai nereiškia nei antžmogiškų pastangų, nei vieno kito gailestingumo darbo. „Tai reiškia gyventi kaip vyrams ir moterims, kurių širdyse yra Kristus, kurie klausosi jo kaip Mokytojo ir seka paskui jį kaip Ganytoją“, – sakė Leonas, priminęs drąsų Mergelės Marijos ir kitų šventųjų džiaugsmo ir laisvės liudijimą.
„Ačiū visiems už tai, kad atvykote! Ir ačiū – iš tiesų ačiū! – už tai, kad kartu su manimi mylite mūsų Romos Bažnyčią! Romos Bažnyčia yra gyva! Laiminu jus visus, jūsų artimuosius ir draugus“, – atsisveikino popiežius su Romos vyskupijos jaunuoliais. (RK / Vatican News)
