Popiežius priėmė benediktinų bendruomenes
Viena benediktinų bendruomenė atvyko iš Čezenos, miesto Italijos šiaurinėje dalyje, Emilijos-Romanijos regione. Galima pridurti, kad Čezenos vyrų benediktinų vienuolynas šiemet švenčia tūkstančio metų (1026–2026) sukaktį. Ypatingai senas šaknis turi Subjako benediktinų bendruomenė – ji gyvena tose pat vietose, kur, kaip atsiskyrėlis, daug laiko praleido pats šv. Benediktas, čia gyvenęs pačioje V amžiaus pabaigoje ir VI amžiaus pradžioje. Tradicija Bario moterų benediktinių istoriją sieja su VIII amžiaus frankų karaliaus Pipino globa ir parama, vis dėlto trūksta dokumentuotų įrodymų. Kita vertus, apie labai senas bendruomenės šaknis patikimai liudija išlikę mūrinės XI amžiaus vidurio bažnyčios pamatai.
„Džiaugiuosi šiuo susitikimu, suteikiančiu progą kartu apmąstyti benediktinų charizmos vertę jūsų gyvenime, Bažnyčios ir pasaulio gyvenime“, – sakė Šventasis Tėvas, kreipdamasis į audiencijos dalyvius.
Pasak jo, benediktinų vienuoliai ir vienuolės puikiai žino, kaip malda ir maldingas Dievo Žodžio skaitymas, ypač per Lectio divina, padeda saugoti savo veiksmus, suvokti tiesą apie save, pripažinti savo silpnybes ir nuodėmes, atsiminti Viešpaties malones ir palaiminimus. „Taip mumyse sustiprėja troškimas priklausyti jam, taip patvirtinamas mūsų pasišventimo įžadas“, – sakė popiežius, pats vienuolis augustinas.
Kad ir koks uolus bei karštas, vienuolio ar vienuolės pasišventimo kelias nėra vien jo paties kelionė. Jai reikia bendruomeninio matmens, kuriame velykinio išlaisvinimo skelbimas konkretizuojasi broliškoje tarnystėje, atspindinčioje Kristaus meilę Bažnyčiai ir žmonijai. Pasak Leono, jo pirmtako Pranciškaus žadintas sinodiškumas, pamatinis Bažnyčios gyvenimui, vienuolyno gyvenime yra kasdienis „ėjimas kartu“, klausantis vienas kito, bendruomeniškai stengiantis išgirsti Dvasios balsą, vienybėje su vietos Bažnyčia ir visa benediktinų šeima. Vienuolinis gyvenimas negali būti suprantamas, kaip paprastas užsidarymas nuo išorinio pasaulio. Priešingai, tai yra instrumentas, padedantis mokinių širdyse brandinti panašią į Mokytojo meilę.
„Taip vienuolinis gyvenimas pasaulyje, pažymėtame užsisklendimo savyje ir individualizmo, taps vis geresniu pavyzdžiu visai Dievo tautai, primindamas, kad buvimui misionieriais pirmiau už dalykų darymą yra tam tikras būdas būti ir puoselėti santykius“, – sakė popiežius Leonas, pridūręs, kad išskirtinis jo audiencijos dalyvių būdas būti misionieriais yra užtarimo malda. Jis paminėjo pranašės Onos, kuri nesitraukdavo iš šventyklos, per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis tarnavo Dievui, figūrą. O kai Marija su Juozapu atnešė į šventyklą kūdikį Jėzų, ji atpažino Mesiją, pradėjo šlovinti Dievą ir skleisti džiaugsmo bei vilties žinią visai tautai. Kreipimąsi į benediktinų vienuolius ir vienuoles Leonas XIV baigė nuolatinės formacijos raginimu.
„Mieli broliai ir seserys, ačiū už didžiulį ir paslėptą gėrį, kurį teikiate Bažnyčiai savo auka, nuolatine malda, tarnyste ir gyvenimo liudijimu“: – dėkojo popiežius benediktinams, su kuriais atsisveikino geros Didžiosios savaitės ir Šv. Velykų linkėjimu. (RK / Vatican News)
