Leonas XIV: kurdami gerovės valstybę neužmirškime žmogaus
Popiežius visų pirma atkreipė dėmesį į socialinės nelygybės situacijas. Pasaulyje daug turtų, tačiau vargšų daugėja. Šimtai milijonų skursta, jiems trūkta maisto, pastogės, medicininės priežiūros, mokyklų, elektros, švaraus vandens, sveikatos priežiūrai būtiniausių paslaugų. Tačiau neproporcingai dideli turtai lieka nedaugelio rankose. Pasak Leono, tai nesąžininga. Negalime likti abejingi ir neįsipareigoti keisti situacijos. „Negali būti tokios lemties, kuri mus pasmerktų nelygybei. Nelygybė bujoja ne dėl išteklių stygiaus, o dėl to, kad nesprendžiamos išsprendžiamos problemos, susijusios su teisingesniu paskirstymu. Tai reikia daryti sąžiningai ir dorai“, – pažymėjo Leonas XIV.
Popiežius patikino, kad yra svarbus instituto socialinis ir institucinis vaidmuo, raginantis prisiimti atsakomybę už pažeidžiamų žmonių poreikius taikant teisingo turto paskirstymo mechanizmus, ypatingą dėmesį skiriant kritinėms situacijoms, ugdant socialinę atsakomybę dėl visų gerovės. Beje, rūpestis žmonių konkrečiais poreikiais visada buvo Katalikų Bažnyčios dėmesio centre, pridūrė Leonas.
Paminėjęs Leono XIII rūpestį darbininkų gerove, išsakytą enciklikoje Rerum Novarum prieš 135 metus, Leonas XIV priminė pastarojo laikmečio popiežių ir Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, kuriuo „teisė į gerovę“ buvo pripažinta žmogaus teise – kaip teisė į saugumą ligos, invalidumo, našlystės, senatvės, nedarbo ir pragyvenimo lėšų praradimo atvejais. Bažnyčios dėmesys socialinės valstybės modeliui atsispindi ypač popiežiaus šv. Jono XXIII enciklikose Mater et Magistra (1961) ir Pacem in Terris (1963), priminė Leonas.
Kartu su savaime suprantamu poreikiu užtikrinti instituto sistemos tvarumą, popiežius pabrėžė, kad jis visada turi išsaugoti solidarumo ir lygybės struktūrą tiek pensijų, tiek dirbančiųjų profesinės karjeros atžvilgiu. „Pirmiausia neužmirškite žmogaus. Tai būtinybė“, – sakydavo popiežius Pranciškus, priminė Leonas. Turime mylėti žmogų sąžiningai, atsakingai, dosniai: dirbti vardan dirbančiųjų ir tų, kurie nori dirbti, bet negali; palaikyti pačius silpniausius ir siekti, kad niekam netrūktų orumo ir laisvės gyventi tikrai žmogišką gyvenimą. (SAK / Vatican News)
