Prieš 60 metų baigėsi Bažnyčią reformavęs Visuotinis susirinkimas
Susirinkimas paskelbė 16 dokumentų – 4 konstitucijas, 9 dekretus ir 3 deklaracijas, – kurie reformavo beveik visas Bažnyčios gyvenimo sritis.
Pirmasis susirinkimo dokumentas – konstitucija apie liturgiją Sacrosanctum Concilium – pateikė atnaujintą liturgijos viziją. Liturgija apibrėžta kaip viso Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė, kurioje dalyvauja visa Dievo tauta. Buvo nuspręsta taip pertvarkyti liturgines knygas, kad visi tikintieji galėtų sąmoningai ir aktyviai dalyvauti liturgijoje. Svarbiausia liturginės reformos dalis buvo Eucharistijos liturgijos atnaujinimas. Remdamasis susirinkimo nutarimais, 1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė naują Romos Mišiolą ir nurodė vietinėms vyskupų konferencijoms parengti jo vertimus, kad Mišias būtų galima aukoti ne tik lotynų, bet ir nacionalinėmis kalbomis.
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium pateikė atnaujintą Bažnyčios sampratą. Joje Bažnyčia suvokiama kaip žmogiška ir dieviška tikrovė – Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė ir naujoji Dievo tauta. Nors pabrėžta, kad Kristaus įsteigta Bažnyčia istorijoje tęsiasi kaip Katalikų Bažnyčia, kartu pripažinta, jog ir už jos ribų esama daugybės šventumo ir tiesos elementų. Ši konstitucija taip pat pabrėžė, kad pakrikštytieji pasauliečiai yra visateisiai Dievo tautos nariai, pašaukti savo kasdieniu gyvenimu prisidėti prie šventumo pasaulyje ugdymo. Nors pasauliečių ir dvasininkų tarnystės skiriasi, pabrėžtas jų vienodas orumas ir bendra atsakomybė už Bažnyčią.
Dekretas apie ekumenizmą Unitatis redintegratio pakeitė Katalikų Bažnyčios santykį su kitomis Bažnyčiomis ir krikščionių bendruomenėmis. Per Krikštą visi krikščionys, suvienyti su Kristumi ir nuteisinti tikėjimu, yra broliai ir seserys. Dokumente pripažinta, kad esminiai buvimo Bažnyčia elementai gali egzistuoti ir už regimų Katalikų Bažnyčios ribų, todėl tarp skirtingų krikščionių konfesijų jau egzistuoja tikra, nors dar netobula, bendrystė. Visi pakrikštytieji pašaukti siekti tobulos vienybės.
Deklaracija Nostra aetate nustatė radikaliai naują Bažnyčios laikyseną nekrikščioniškų religijų atžvilgiu. Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas kitose religijose yra tikra ir šventa. Buvo pabrėžtas ypatingas Bažnyčios ryšys su žydų tauta, iš kurios kilo Kristus ir apaštalai, bei patvirtinta, kad Izraelis ir toliau yra Dievo išrinktoji tauta. Kartu griežtai pasmerktas antisemitizmas ir bet kokia diskriminacijos forma dėl kilmės, rasės, socialinės padėties ar religijos.
Dogminė konstitucija Dei Verbum pabrėžė Šventojo Rašto svarbą kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Kiekvienas katalikas turi susipažinti su Biblija, todėl buvo skatinami nauji Šventojo Rašto vertimai bei ekumeniniai leidimai.
Deklaracija Dignitatis humanae skelbė religijos laisvės principą, grindžiamą žmogaus orumu: niekas negali būti verčiamas veikti prieš savo sąžinę, o tikėjimas ar netikėjimas turi būti laisvo žmogaus pasirinkimo rezultatas.
Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu pasauliu apibendrino pastoracinė konstitucija Gaudium et spes. Ji skatino Bažnyčią geriau pažinti pasaulio tikrovę, skaityti laiko ženklus ir juos aiškinti Evangelijos šviesoje. Bažnyčia kviečiama į dialogą su visa žmonija. Dokumentas pripažino religinės ir pasaulietinės sričių autonomiją ir patvirtino, kad Bažnyčios misija priklauso religiniam, o ne politiniam, ekonominiam ar socialiniam lygmeniui. Taip pat pabrėžta, jog Bažnyčia nėra susieta su jokiu politiniu ar socialiniu modeliu ir turėtų atsisakyti iš istorijos paveldėtų privilegijų, kurios gali kenkti jos liudijimo autentiškumui. (jm / Vatican News)
