Kard. Fernandezas apie encikliką: žmogus gali save pranokti malonės plotmėje
Jau pats enciklikos pavadinimas kviečia pažvelgti į žmogų kaip į „nuostabų“ kūrinį, nors kartu pripažįstamas ir daug skausmo atnešęs žmogaus gebėjimas kenkti, griauti, daryti bloga, kalbėjo kardinolas. Tekste atvirai kalbama apie žmoniją, kuri gali nužudyti tūkstančius nekaltųjų, pateisinti karus, vergovę ar abejingumą. Tačiau popiežius vis tiek nebijo ir nesigėdija žmogaus vadinti nuostabiu, nes kiekvienas žmogus turi begalinį orumą ir niekas negali iš jo atimti Dievo jam suteikto gebėjimo mylėti.
Enciklikoje pateikiami ir konkretūs pavyzdžiai, rodantys, kad net ir sužeista žmonija geba atsitiesti ir parodyti savo didybę. Popiežius mini didžiuosius žmogaus sukurtus šedevrus – Bethoveno Devintąją simfoniją, Picasso „Gerniką“, Spielbergo „Šindlerio sąrašą“. Paminėtos institucijos ir iniciatyvos, ginančios žmogaus orumą – Raudonasis Kryžius, Jungtinės Tautos, pabėgėlių apsaugos konvencija. Tarp šviesių istorijos liudijimų paminėti Martinas Lutheris Kingas, Nelsonas Mandela, Bažnyčios šventieji ir palaimintieji. Visa tai rodo, kad net ir sužeistoje žmonijoje atsiskleidžia tikrasis žmogaus didingumas.
Šioje perspektyvoje enciklika kritiškai vertina posthumanizmo ir transhumanizmo idėjas, kurios žada naudodamos technologijas pranokti žmogiškumą. Tikintysis žino, kalbėjo kardinolas, kad jokie pažangūs įrenginiai neužpildys žmogaus širdies tuštumos ir nesuteiks galutinės gyvenimo prasmės. Pranokti žmogų, peržengti jo ribotumą įmanoma ne technologijų, bet malonės plotmėje – per tikėjimą, viltį ir meilę. Todėl popiežius enciklikoje pabrėžia, kad žmogus bręsta ne nepaisydamas savo ribotumo, o dažnai būtent per jį. Ribotumas padeda išsiskleisti užuojautai, dosnumui, rūpinimuisi kitu ir dvasinei patirčiai. Žmogaus gyvenime neišvengiami skausmas, nusivylimai ir žaizdos, tačiau būtent jie tampa brandos ir išminties keliu. Enciklikoje sakoma, kad visiškai panaikinti kančią reikštų nuslopinti ir meilę. Dažnai žmogaus grožis labiausiai atsiskleidžia, kai dramatiškai persipina laisvė, klaidos, viltys ir nusivylimai. Atsisakyti šios patirties reikštų atsisakyti pačios žmogiškumo esmės.
Žmoguje glūdi autentiškas troškimas peržengti save ir enciklika šio troškimo neneigia, sakė kardinolas Fernandezas, tačiau tikrąją šio troškimo išsipildymo galimybę sieja su Dievo malone. Žmogus nėra uždaras savo prigimties ribose – jis yra pašauktas save pranokti. Tai tampa įmanoma per Dievo iniciatyvą ir Šventosios Dvasios veikimą, kuris žmogų įveda į neišsenkančio gyvenimo pilnatvę. Būtent tuomet, kaip rašė apaštalas Paulius, žmogus tampa „nauju kūriniu“. (jm / Vatican News)
