Leonas XIV paskelbė septynis šventuosius: „Kas vertingiausia Viešpaties akyse“
Klausimas apie tikėjimą žemėje parodo, kas yra vertingiausia Viešpaties akyse – tai meilės ryšys tarp Dievo ir žmogaus. O septyni nauji šventieji ir šventosios liudija, kad su Dievo malone išlaikė tikėjimo žibintą neužgesintą, netgi patys tapo žibintais, skleidžiančiais Kristaus šviesą.
Tikėjimas pranoksta materialinius, kultūrinius, mokslinius ir meninius turtus ne todėl, kad jie būtų mažos vertės, bet todėl, kad visi jie be tikėjimo netenka prasmės. Santykis su Dievu yra didžiausios svarbos, nes jis laiko pradžioje iš nieko sukūrė viską ir iš nieko išgelbės viską laiko pabaigoje. Žemė be tikėjimo būtų apgyvendinta vaikais, gyvenančiais be Tėvo, kūriniais be išgelbėjimo.
Todėl Jėzus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, klausia apie tikėjimą: kas atsitiktų jam išnykus? Dangus ir žemė liktų tokie patys, bet mūsų širdyse nebebūtų vilties. Visų laisvė būtų nugalėta mirties. Mūsų gyvenimo troškimas kristų į nebūtį. Be tikėjimo Dievu negalime viltis išgelbėjimo.
Jėzaus klausimas gali mums sukelti nerimą, bet tik tada, jei pamirštame, kad jį užduoda pats Jėzus. Viešpaties žodžiai visada lieka „Evangelija“ – džiaugsmingu išganymo skelbimu. Šis išganymas yra amžinojo gyvenimo dovana, kurią gauname iš Tėvo per Sūnų, Šventosios Dvasios jėga.
Dėl šios priežasties Kristus savo mokiniams pabrėžia būtinybę „visada melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1): kaip nepaliaujamai kvėpuojame, taip nepaliaujamai ir melskimės! Kaip kvėpavimas palaiko kūno gyvybę, taip ir malda palaiko sielos gyvybę: tikėjimas išreiškiamas maldoje, o tikra malda remiasi tikėjimu.
Jėzus parodo šį ryšį palyginimu apie teisėją, kuris kurčias našlės primygtiniams prašymams, tačiau galiausiai jai nusileidžia ir imasi veiksmų. Toks atkaklumo pavyzdys teikia viltį, kai esame išmėginami, kai sunku. Po palyginimo apie atkakliai moteriai nusileidusį, nors ir nenoriai, teisėją Jėzus provokuojančiai paklausia – „nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18, 7).
„Leiskime šiems žodžiams suskambėti mūsų sąžinėse: Viešpats klausia mūsų, ar tikime, kad Dievas yra visiems teisingas teisėjas. Sūnus klausia mūsų, ar tikime, kad Tėvas visada nori gera mums ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimo?“, – kalbėjo popiežius Leonas, pasak kurio, dvi pagundos išmėgina mūsų tikėjimą.
Pirmoji remiasi blogio papiktinimu ir verčia manyti, jog Dievas negirdi engiamųjų raudų ir nesigaili kenčiančių nekaltųjų. Antroji pagunda yra reikalavimas, kad Dievas elgtųsi taip, kaip norime: tada malda užleidžia vietą įsakinėjimui Dievui, mokymui, kaip jam būti teisingam ir veiksmingam.
Nuo abiejų pagundų mus išlaisvina Jėzus, tobulas sūniško pasitikėjimo liudytojas. Jis, nekaltasis, savo kančios metu meldžiasi taip: „Tėve, tebūnie Tavo valia“ (žr. Lk 22, 42). Tai tie patys žodžiai, kuriuos Mokytojas mums perduoda Tėve mūsų maldoje. Kad ir kas atsitiktų, Jėzus sūniškai pasitiki Tėvu. Todėl mes, kaip broliai ir seserys jo vardu, skelbiame: „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti, Viešpatie, šventasis Tėve, visagalis ir amžinasis Dieve, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Iš Romos Mišiolo).
Bažnyčios malda mums primena, kad Dievas teisingas visiems, nes visiems dovanoja savo gyvybę. Kai šaukiame Viešpačiui – „Kur Tu esi?“ – šį šauksmą paverčiame malda ir tada suprantame, kad Dievas yra ten, kur kenčia nekaltieji. Dievo teisingumą apreiškia Kristaus kryžius. Dievo teisingumas yra atleidimas: jis mato blogį ir jį atperka, prisiimdamas jį sau. Kai mus nukryžiuoja skausmas ir smurtas, neapykanta ir karas, Kristus jau yra ten, ant kryžiaus, už mus ir su mumis. Nėra raudos, kurios Viešpats neguostų, nėra tolimos jo širdžiai ašaros. Viešpats mus išklauso, apkabina tokius, kokie esame, kad mus perkeistų į tokius, koks yra jis. Kas atstumia Dievo gailestingumą, tas nesugebės būti gailestingas artimui. Kas nepriima taikos kaip dovanos, pats nemokės dovanoti taikos.
„Mielieji, dabar suprantame, kad Jėzaus klausimai yra ryžtingas kvietimas viltis ir veikti“, – sakė popiežius Leonas. Kai Žmogaus Sūnus ateis, ar ras tikėjimą Dievo apvaizda? Būtent šiuo tikėjimu remiasi mūsų įsipareigojimas teisingumui, nes tikime, kad Dievas iš meilės išgelbsti pasaulį ir išlaisvina mus iš fatalizmo.
Todėl paklauskime savęs: kai girdime sunkumuose atsidūrusių žmonių skundą, ar liudijame Tėvo meilę, kaip Kristus ją visiems liudijo? Jis yra nuolankusis, kuris ragina galinguosius atsiversti, mus teisingais darantis teisusis, kaip liudija šiandienos naujieji šventieji: ne herojai ar kokių nors idealų gynėjai, bet autentiški vyrai ir moterys, pažymėjo popiežius Leonas XIV, homilijos pabaigoje dar kartą, kaip ir kanonizacijos apeigų formulėje, išvardijęs ištikimų Kristaus draugų, sekmadienį iškeltų į altorių garbę, vardus.
Kankinių dėl tikėjimo – armėnų vyskupo Ignaco Malojano (1869–1915) ir katecheto iš Papua Naujosios Gvinėjos Petro To Roto (1912–1945); apaštalės ir misionierės italės s. Marijos Troncatti (1883–1969); steigėjų charizmas turėjusių seserų Vincentos Marijos Poloni (1802–1855) iš Italijos ir Carmen Elenos Rendiles Martinez (1903–1977) iš Venesuelos; žmonijos geradarių – italo Bartolo Longo (1841–1926) ir José Gregorio Hernándezo Cisneroso (1864–1915).
„Tegul jų užtarimas padeda mums išmėginimų metu, o jų pavyzdys įkvepia mus bendram šventumo pašaukimui. Kol kaip piligrimai keliaujame link šio tikslo, nepaliaujamai melskimės, stipriai laikydamiesi to, ko išmokome ir kuo tvirtai tikime (žr. 2 Tim 3, 14). Taip tikėjimas žemėje palaiko dangiškąją viltį“, – sakė Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)
