Nauji Jubiliejaus šventieji (I dalis)
Pompėjų miestelis Italijoje ir už jos sienų yra žinomas ne vien dėl prieš beveik du tūkstančius metų išsiveržusio Vezuvijaus sunaikinto romėnų miesto griuvėsių, šiandien muziejaus po atviru dangumi, bet ir dėl Pompėjų Rožinio Marijos šventovės, kurios istorija yra persipynusi su Bartolo Longo (1841–1926) gyvenimu. Jaunasis B. Longo atvyko į Neapolį, kuriame baigė jurisprudencijos studijas ir įgijo advokato profesiją. Tuo laikotarpiu įsitraukė į antiklerikalinius ratelius, visiškai prarado tikėjimą, susidomėjo spiritizmo seansais ir aktyviai juose dalyvavo. Tačiau širdžiai visa tai neteikė džiaugsmo, priešingai, jauną vyrą apėmė gili vidinė krizė. Lūžis įvyko po 1865 m. susitikimo su dominikonu A. Radente OP, rekomenduotu kito draugo, literatūros ir lotynų kalbos profesoriaus. Į B. Longo gyvenimą sugrįžo tikėjimas, o dominikonas jį supažindino su Rožinio kalbėjimo praktika ir dvasingumu, kurį jo ordinas tradiciškai rėmė šimtmečius. B. Longo nuoširdžiai pamilo šį dvasingumą, praktikavo visą likusį gyvenimą, pats išvystė „Dvidešimties šeštadienių“ pamaldumo kelią. Gyvendamas Neapolyje B. Longo lankėsi K. Volpicelli, 2009 m. paskelbtos palaimintąja, namų ratelyje, kuris kalbėdavo Rožinio maldą. Čia sutiko grafienę Marianną Farnararo de Fusco, pamaldžią penkių vaikų motiną, likusią našle nesulaukus nė trisdešimties. Ji paprašė advokato B. Longo sutvarkyti kai kuriuos jos žemės nuosavybės Pompėjų slėnyje reikalus. Ten pirmą kartą nuvykęs 1872 metais B. Longo išgyveno stiprią mistinę patirtį, kuri dar labiau sustiprino jo marijinį pamaldumą. Į Pompėjų slėnį atgabentas Dievo Motinos paveikslas, vėliau įstatytas į Pompėjų Dievo Motinos šventovės altorių, yra troškimo dalintis šiuo pamaldumu vaisiai, taip pat ir netrukus aplink šventovę iškilę karitatyviniai namai. Visuose darbuose B. Longo rėmė Marianna, kurios vardas mažiau žinomas, tačiau kuri taip pat yra šventovės bendrasteigėja. Jau gana brandžiame amžiuje, 1885 metais, jie susituokė ir likusius ilgo gyvenimo metus skyrė šventovei, maldai, artimo meilei. Grafienė mirė 1924-aisiais, B. Longo – 1926-aisiais, abu jie ilsisi Pompėjų Dievo Motinos šventovėje.
Mokslininkas, studijavęs Paryžiuje, Berlyne, Madride, Niujorke, tuo metu naujos bakteriologijos disciplinos ekspertas ir pirmojo vadovėlio apie bakteriologiją krašte autorius, Eksperimentinės fiziologijos laboratorijos Venesuelos sostinės Karakaso universitete ir medicinos mokyklos steigėjas. Taip pat gydytojas, kurio ligonių priėmimo kabinete vietoj kainyno buvo padėta dėžutė su užrašu – „Kas turi, teįmeta. Kas neturi, tepaima“. Tai tik kelios, tačiau daug apie José Gregorio Hernándezą Cisnerosą (1864–1915) pasakančios biografinės detalės. Jis dažnai pristatomas kaip tikinčiojo pasauliečio modelis, harmoningai suderinęs gilų tikėjimą su gyvenimo pasaulyje reikalavimais ir poreikiais, jo atveju – su moksline veikla, rūpinimusi žmonių sveikata ir degančiu troškimu pažinti. Be medicininio pobūdžio publikacijų, José Gregorio Hernándezas Cisnerosas taip pat parašė ir kitas knygas: „Filosofijos pradmenys“ bei „Apie meną ir estetiką“. Iš karto po jo mirties tragiškame eismo įvykyje 1915 m., kai jis ėjo apžiūrėti vienos ligonės, šio mediko, kapucinų ordino tretininko, kapą pradėjo lankyti žmonės, patraukti jį jau tuomet supusio „vargšų gydytojo“ šventumo garso, kuris ateinantį sekmadienį pasklis dar plačiau.
Peteris To Rotas (1912–1945), gimęs šiandien Papua Naujajai Gvinėjai priklausančios salos kaimelyje, buvo antrosios kartos krikščionis: tikėjimą iš XIX amžiaus pabaigoje atvykusių misionierių pirmieji priėmė jo tėvai, perdavę jį ir savo šešiems vaikams. Peteris, trečiasis iš jų, sulaukęs 18 metų amžiaus ryžosi labiau įsitraukti į Bažnyčios misiją, per trejetą metų baigė katechetų mokyklą ir ėmėsi katecheto darbo salos kaimeliuose, savo charakteriu ir uolumu pelnydamas daug pagarbos. 1936 metais susituokė su Paula Ia Varpit, šeimoje gimė trys vaikai. Ramią salyno ir jo žmonių gyvenimo tėkmę sukrėtė pasaulinis karas, o 1942 m. įsiveržė japonų kariai. Netrukus jie įkalino misionierius, uždraudė religinę veiklą, tad ir katechetų darbą. Daug iš jų, įbaugintų, grįžo į namus ir į šeimas. Nors ir Peteris To Rotas dėl žmogiškai suprantamų motyvų galėjo palaukti, kol audra praeis, tačiau jis pasiryžo irtis prieš srovę, parodydamas didelę drąsą, atsakomybę ir dvasinę stiprybę. Katechetas toliau lankė ligonius, krikštijo, krikščioniškai laidojo ir net slapta lankė suimtus misionierius, kad gautų ir vėliau tikintiems padalytų Eucharistiją. Jis dažnai keliavo iš kaimelio į kaimelį, skiriamus penkių šešių valandų kelio pėsčiomis.
1944 birželį, jau stiprėjant pralaimėjimo nuotaikoms, japonai sugrąžino poligamiją, norėdami sumažinti tai draudusios ankstesnės kolonijinės valdžios įtaką ir pelnyti ją praktikavusių genčių palankumą. Peteris To Rotas neatsitraukė ir čia, karštai gindamas krikščionišką santuoką. Jo elgesys pelnė ir japonų, ir kai kurių salos žmonių nepalankumą, vėliau peraugusį į priešiškumą ir virtusį suėmimais, liepimu nutilti, išsižadėti nuostatų. Kai Peteris vėl buvo suimtas 1945 metų birželį, jau nujautė, kad tai gali būti paskutinis kartas. „Aš esu čia dėl tų, kurie laužo santuokinius įžadus ir nenori, kad Dievo darbas būtų tęsiamas. Jau gana. Aš turiu mirti“, – pasakė jis liepos 6-ąją jį aplankiusiems genčių vyresniesiems, girdėdamas raginimus persigalvoti. Kitą dieną du japonų medikai įžengė į jo kambarėlį, jį paguldė ir suleido mirtiną injekciją. Jo kūną pradėjus purtyti konvulsijoms, vienas jų užspaudė ranka burną ir laikė ją ten, kol Peteris To Rotas nutilo visam laikui.
(RK / Vatican News)
