„Viešpaties angelas“. Ne mūsų nuopelnai Bažnyčią daro šventa
Romos vyskupijos katedra ir Petro įpėdinio sostas yra ne tik nepaprastos istorinės, meninės ir religinės vertės statinys, bet taip pat vaizduoja varomąją apaštalams patikėto, jų saugoto ir istorijoje perduodamo tikėjimo jėgą. Šio slėpinio didumas atsispindi ir meniniame grožyje pastato, kurio centrinėje navoje stovi dvylika didžiulių apaštalų, pirmųjų Kristaus sekėjų ir Evangelijos liudytojų, statulų.
Pasak Leono, dvasiniu žvilgsniu galime pamatyti daugiau už išorę ir suprasti, kad Bažnyčios slėpinys nėra paprasta vieta, fizinė erdvė, iš akmenų pastatytas statinys. Kaip primena Evangelijos skaitinys apie Jeruzalės šventyklos apvalymą (žr. Jn 2, 13–22), pats miręs ir prisikėlęs Kristus yra tikroji Dievo šventovė. Jis yra vienintelis išganymo tarpininkas, vienintelis atpirkėjas. Susiejęs save su mūsų žmogiškumu ir pakeitęs mus savo meile, jis tapo atvirais vartais (žr. Jn 10, 9) pas Tėvą.
Per vienybę su juo ir mes esame gyvieji šio dvasinio pastato akmenys (žr. 1 Pt 2, 4–5). Esame Kristaus Bažnyčia, jo Kūnas, jo kūno nariai, pašaukti skleisti pasauliui jo gailestingumo, paguodos ir taikos Evangeliją per dvasinį garbinimą, kuris turi spindėti mūsų gyvenimo liudijime.
„Broliai ir seserys, būtent šiuo dvasiniu žvilgsniu turime lavinti savo širdį. Dažnai krikščionių trapumas ir klaidos, taip pat daugybė stereotipų ir prietarų trukdo mums suvokti Bažnyčios slėpinio turtingumą“, – sakė Leonas. Jis citavo Benedikto XVI žodžius apie paradoksalią meilę, dėl kurios Viešpats ir toliau patiki save žmogaus rankoms, net ir supurvintoms. Bažnyčios šventumas nėra mūsų nuopelnai, bet neatšaukiama Viešpaties dovana.
„Eikime džiaugdamiesi, kad esame šventa tauta, kurią Dievas sau išsirinko, ir šaukimės Marijos, Bažnyčios Motinos, kad ji padėtų mums priimti Kristų ir lydėtų mus savo užtarimu“, – meldė Leonas sekmadienio vidudienio maldoje. (RK / VaticanNews)
