Paieška

Sesuo Benedikta Sesuo Benedikta  Istorijos

Sesuo Benedikta. „Prisidėti prie bendro Lietuvos Bažnyčios lobyno“

Prieš antrąjį pasaulinį karą iš Lietuvos į Belgiją išvyko per dvidešimt merginų, norinčių stoti į Marijos Dangun Ėmimo seserų asumpcionisčių vienuoliją. Lietuvoje tapti vienuolėmis jos negalėjo dėl finansinės padėties – anuomet stojant į vienuolyną reikėjo turėti kraitį. Prasidėjęs karas ir Lietuvos okupacija nutraukė lietuvių seserų ryšius su tėvynainiais. Visgi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, seserys asumpcionistės nusprendė čia įkurti bendruomenę. Šiais metais jos minės jau 26-ąsias kongregacijos Lietuvoje metines. Mintimis apie pašaukimo paieškas, seserų bendruomenės įsikūrimą Lietuvoje ir pirmuosius įspūdžius čia atvykus pasidalino sesuo Benedicte Rollin, RA.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą sužinojote apie Marijos Dangun Ėmimo seserų asumpcionisčių bendruomenę? Kuo ji Jus patraukė?

Nuo šeštos klasės mokiausi seserims asumpcionistėms priklausančioje mokykloje Paryžiuje. Tada tai buvo tik merginų mokykla, darbavosi daug seserų. Man patiko, kad jos buvo labai artimos, linksmos, kai kurios – gražios (juokiasi). Buvo malonu pas jas mokytis. Dvyliktoje klasėje turėjau nuostabią auklėtoją belgę. Ji mane sužavėjo savo atvirumu, džiaugsmu, nepaliaujama šypsena ir tais laikais savo neįprastu atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, ji mus nusivedė į sinagogą susitikti su žydų bendruomene. Anuomet tai tikrai nebuvo įprasta, apie tarpreliginį dialogą nebuvo daug kalbama. Kitąkart ji pakvietė vieną gydytoją, kuri mums papasakojo apie moters kūno paslaptis. Sužinojome dalykus, kuriuos dabar jau visi pradinukai žino...

Vėliau, kai teko spręsti, į kurį vienuolyną stoti, apie seserų asumpčionisčių vienuoliją negalvojau – maniau, kad tai tiesiog paaugliškas susižavėjimas. Paryžiuje mokiausi anglų kalbos ir literatūros, šiek tiek dirbau, keliavau. Visgi, apsidairiusi galų gale sugrįžau pas seseris asumpcionistes, nes mačiau, kad jos turi viską, ko noriu. Tiesa, jau su motyvacija – Taizé bendruomenės dėka atradau liturgiją ir tarptautiškumą. Tuo metu labai troškau gyventi gyvenimą pagal liturginį ritmą, o atradimu tapo ir tai, kad vadinamos trečiojo pasaulio šalys turi labai daug tų dalykų, kurių mums derėtų iš jų pasimokyti. O mūsų vienuolijai priklauso daug seserų Afrikoje, Amerikoje (ypač centrinėje jos dalyje) ir Azijoje.

Kaip prisimenate pašaukimo paieškų laikotarpį?

Ieškojimas buvo nelengvas. Labai norėjau atsiliepti į Dievo valią. Bet ar Dievas nori, kad kurčiau šeimą, ar būčiau vienuole – tai buvo nelengva suprasti, ypač įsitraukiant jausmams. Apsispręsti padėjo ignaciškos rekolekcijos, jas rekomenduoju visiems, kurie ieško ir turi klausimų gyvenime. Jėzuitas, kuris vedė rekolekcijas, man sakė – pabandyk, pasakyk „Taip!“. Kai tai padariau, maldoje gavau visišką patvirtinimą. Supratau, kad kai Šventoji Dvasia nori tave vesti, ji kalba labai iškalbingai: per vidinį tvirtumą, aiškumą, džiaugsmą, ramybę ir laisvę. Kai maldos metu visas šis paketas man buvo duotas, supratau, kad nereikia ieškoti kitur.

1993 m. atvykote į anuomet visai neseniai nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Kodėl kongregacija nusprendė kurtis Lietuvoje?

1934–1937 m. Lietuvą paliko apie dvidešimt merginų tam, kad įstotų pas mus į vienuolyną. Jos atvyko į Belgiją, kur tada buvo mūsų generaliniai namai. Tuo laiku Lietuvoje nebuvo daug vietų, kur būtų galima stoti į vienuolyną, be to, reikėjo turėti kraitį. Todėl vienas kunigas, kuris buvo studijavęs Belgijoje ir su tenykščiais žmonėmis palaikė ryšius, pasakė merginoms, kad Belgijoje jos gali būti priimtos į vienuolyną be kraičio. Jos, nemokėdamos nė žodžio prancūziškai, turėjo nepaprastą drąsą išvažiuoti! Atėjus karui, nutrūko visi jų ryšiai su Lietuva ir dingo viltis sugrįžti.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tada kongregacija svarstė galimybę įkurti bendruomenę Rytų Europoje, kad galėtume, kaip sakė pop. Jonas Paulius II, kvėpuoti abiem plaučiais. 1992 m. iš Danijos į Lietuvą kartu su kitomis seserimis atvyko dvi, daugiau nei aštuoniasdešimt metų turinčios seserys lietuvės. Viena iš seserų besilankydama Lietuvoje atrado giminaičius. Seseris Lietuvoje priėmė kun. Medardas Čeponis, klebonavęs ką tik įkurtoje pal. Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje. Jos čia praleido mėnesį laiko, aplankė Lietuvą, susipažino su žmonėmis, vedė užsiėmimus jaunimui. Po to, kai buvo nuspręsta kurti bendruomenę Lietuvoje, kongregacija čia nusprendė siųsti mane. Į Lietuvą atvykau 1993 m. rugsėjo 3-ąją, diena anksčiau nei popiežius Jonas Paulius II. Dalyvavau popiežiaus vizitui skirtuose renginiuose Vilniuje ir Kaune. Buvau juose nieko nesuprasdama, bet buvau.

Ar negąsdino tai, kad reikėjo vykti į naują šalį, taikytis prie naujos kultūros, mokytis naujos kalbos? Kaip prisimenate savo pirmuosius metus Lietuvoje?

Atsimenu, kad rugsėjis buvo labai šaltas, lietingas... Daug lijo popiežiaus vizito metu, todėl galvojau: „Ką aš čia veikiu? Kaip čia šalta!”. Dar tą savaitę nebuvo Vilniuje karšto vandens, todėl turėjau šalto dušo patirtį tiesiogine to žodžio prasme. Bet mane labai sužavėjo žmonių priėmimas, parapijos jaunimas manęs laukė, priėmė, mane globojo, net nupirko man maisto, kad turėčiau ką valgyti. Labai gražus buvo jaunimo nuoširdumas ir stiprus Dievo ieškojimas – tai buvo ypatinga karta.

Išmokti lietuvių kalbos prireikė laiko, bet tuo metu, kai atvykau, jau vyko kursai užsieniečiams Vilniaus universitete. Turėjau laimės mokytis pas tokią gerą dėstytoją, kad baisi gramatika tapo beveik miela. Nustembu prisiminusi, kad po mėnesio Lietuvoje jau sakiau mokymus apie maldą ir Bibliją lietuviškai. Parašyti vos vieną puslapį man prireikdavo savaitės, bet šitaip išmokau kalbos.

Ir žinoma, man kaip paryžietei, viskas buvo nauja. Jauni žmonės turėjo kaime savo močiutes, važiuodavo kasti bulves. O aš neturėjau žalio supratimo, kas yra bulviakasis! Mano pirma išvyka savaitgaliui su jaunimu į kaimą man išliko kaip kultūrinio šoko patirtis. Pirmas dalykas, ko ieškojau atvykusi – tai kur tualetas, ir kur vonia? Nei vieno, nei kito nebuvo! Reikėjo pasimokyt gyventi truputį kitaip, paprasčiau, arčiau gamtos. Iš tiesų, buvo labai gerų pamokų.

O ar pasiilgstate Prancūzijos?

Kadangi mūsų centriniai namai yra Paryžiuje, beveik kiekvienais metais turiu progų grįžti dėl įvairių kongregacijos renginių ir tuo pačiu pasimatyti su savo broliais, seserimis ir pabūti Paryžiuje, Prancūzijoje. Bet man labai gera gyventi ir Lietuvoje – turėjau laimės gauti Lietuvos pilietybę, todėl jaučiuosi čia kaip namuose. Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka pilietybę suteikė žmonėms, kurie buvo pasiryžę likti Lietuvoje – tarp jų buvo ir keletas pašvęstųjų. Norint gauti pilietybę, reikėjo turėti du rėmėjus. Mano atveju tai buvo kard. A. Bačkis ir kun. A. Saulaitis, SJ.

Netrukus minėsite 26-ąsias jūsų kongregacijos įsikūrimo Lietuvoje metines. Kas Jus labiausiai džiugina žvelgiant į prabėgusius metus iš dabarties perspektyvos?

Mane labai džiugina daug dalykų, pavyzdžiui, draugystė su daugybe Lietuvos Bažnyčios narių ir pašvęstųjų. Jaučiuosi Lietuvoje kaip namuose ir džiaugiuosi, kad mūsų bendruomenė su savo charizma prisideda prie bendro Lietuvos Bažnyčios lobyno. Įvyko tam tikras įkultūrinimas, tai reiškia, kad mūsų charizma tapo lietuviška. Mes neišreiškiame savo charizmos lygiai taip kaip seserys Prancūzijoje, Ispanijoje ar Japonijoje.

Dar labai džiugina, kad turime savo mokyklą – pal. J. Matulionio gimnaziją, kurioje mokosi kiek daugiau nei šeši šimtai mokinių nuo 1 iki 12 klasės. Ši mokykla nuo pat jos įkūrimo yra vieta, kurioje vaikai su negalia gali lygiavertiškai mokytis su kitais vaikais. Labai džiaugiuosi, kad galime išreikšti savo ugdymo charizmą per šią mokyklą.

Kuo jūsų, seserų asumpcionisčių, bendruomenė gyvena dabar?

Mokykla yra mūsų pagrindinė misija. Taip pat mes turime gana didelį namą, nes nuo pat pradžių norėjome dalintis bendruomenišku gyvenimu su kitais. Su mumis gyvena studentės arba jau dirbančios merginos, kurios tarpusavyje sudaro „Samariečių“ bendruomenę. Pavadinimas kilo iš užuominos į moterį Evangelijoje, kuri prie šulinio atrado save. Todėl mes tikime, kad šis bendruomeninio gyvenimo projektas padeda merginoms atrasti save ir savo gyvenimo kelią.

Dar turime ypatingą ryšį su pal. J. Matulaičio parapija: giedame chore, turime daug draugysčių šitoje bendruomenėje, taip pat viena iš mūsų seserų dirba psichologe šios parapijos „Šeimos pagalbos centre“. O aš vedu „Alfa“ kursus, dalyvauju parapijos taryboje. Kartais turiu džiaugsmo pasidalinti žiniomis apie Šventąjį Raštą. Tai jau tapo mano antra specialybe – kelerius metus netgi dėsčiau Vilniaus pedagoginiame universitete, Katalikų tikybos katedroje. Lankau kalinius, taip pat esu dvasinė palydėtoja, dalyvauju Gerojo samariečio bendruomenėje, kuri padeda žmonėms per atleidimą išgyti dvasiškai.

Seserys asumpcionistės
Seserys asumpcionistės
2021 vasario 14, 10:31