Paieška

Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka) Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka)  Istorijos

Kun. Vytautas Mazirskas: „Keistis niekada nėra lengva“

„Tokios patirties Bažnyčia turbūt niekada neturėjo: ateini ir ji užrakinta. O jeigu ir atrakinta, tai pamaldos nevyksta. Kažkas galvojo, kad gali būti gudresni ir vis tiek slapta dalyvavo šv. Mišiose, kitur kunigai neva pamiršdavo užrakinti bažnyčią. Keistis niekada nėra lengva, tai nepatogu“, – sakė Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovas, Griškabūdžio ir Barzdų parapijų klebonas kun. Vytautas Mazirskas. Jis sutiko pasidalyti savo mintimis apie Bažnyčiai keliamus karantino iššūkius, nuotoliniu būdu vykstančias rekolekcijas bei Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro veiklą.

Tikintieji dalijosi, kad apribojus dalyvavimo šv. Mišiose galimybę, buvo sunku tapti jų stebėtojais iš namų. Visgi atnaujinus viešas pamaldas, ne visiems buvo paprasta vėl pradėti jose dalyvauti. Kaip manote, kodėl?

Be abejo, su šia pandemija kilo nemaža tikinčiųjų pasipiktinimo banga, neva buvo ir kur kas sudėtingesnių atvejų pasaulyje, tad kaip dabar gali mums uždrausti eiti į bažnyčią? Fundamentaliau mąstančių kunigų gretose kilo mintis, kad tai šėtono veikla, kad mums nieko nereikia bijoti... Gyvename XXI a., todėl informacijos apie ligą, jos padarinius ir esamą situaciją yra daug, ji pakankamai aiškiai išdėstyta. Kol liga nepaliečia asmeniškai ir, ypatingai, sunkia forma, tai atrodo, kad viskas tėra išsigalvojimas. Tačiau ribojimai įvedami tikrai dėl bendrojo gėrio. Bažnyčios mokyme, ypač moralinėje srityje, yra labai dažnai pabrėžiama, kas gali pakenkti bendrajam gėriui ir kas gali jį telkti.

Žmonių reakcija buvo tikrai jautri, tapti šv. Mišių stebėtojais iš namų buvo sunku. Tokios patirties Bažnyčia turbūt niekada neturėjo: ateini ir ji užrakinta. O jeigu atrakinta, tai pamaldos nevyksta. Kažkas galvojo, kad gali būti gudresni ir vis tiek slapta dalyvavo šv. Mišiose, dar kitur kunigai neva pamiršdavo užrakinti bažnyčią. Keistis niekada nėra lengva, tai nepatogu. Manau, kad todėl kartais ir kyla toks nepasitenkinimas, daug klausimų... Galima pastebėti, kad Bažnyčioje dabar mažiau tikinčiųjų, tačiau dauguma susilaikančių nuo dalyvavimo šv. Mišiose gyvai yra rizikos grupėje.

Užsiminėte, kad oficialiai pamaldos nevyko, bet pasitaikė įvairių išlygų. O tai buvo skausminga tiems tikintiesiems, kurie tokios privilegijos neturėjo. Ar galimybės sudarymas dalyvauti šv. Mišiose gyvai, kai oficialiai pamaldos šalyje sustabdytos, kyla iš perdėto dvasininkų uolumo? Ar, visgi, priežastis slypi kitur?

Sunku įvertinti. Kartais norisi pasiduoti minčiai, kad tame šventame uolume esama užslėpto finansinio motyvo. Žinau keletą atvejų, kai šv. Mišiose dalyvavo tarsi kokie išrinktieji, bet Kristus sakė, kas yra pirmutiniai, tie bus paskutiniai (Mt 20, 16). Tai yra elementariausias neklusnumas. Ir aš kartais būnu, galbūt, neklusnus tam tikriems rekomendacinio pobūdžio dalykams. Parašo, pavyzdžiui, vyskupai laišką Šeimos metų proga arba vyskupas Velykinį sveikinimą – juos nėra privaloma skaityti. Tačiau yra dalykų, dėl kurių mes susitariame. Kaip kad šiuo atveju: viešas pamaldas nutraukiame, jas aukoja tik kunigas. Jeigu jau labai sudėtinga, dar gali būti zakristijonas, daugiau žmonių dalyvauti negali. Tad, kodėl tai vyksta, aš nežinau. Man nebuvo problema melstis vienam, nes šv. Mišias aukojau kitu metu, nei jos būdavo aukojamos viešai. Bažnyčia būdavo atvira asmeninei maldai savaitgaliais. Aukų dėžutėse vis atsirasdavo ir piniginių aukų, o buvo ir tokių žmonių, kurie savo paramą vienai ar kitai parapijai išreiškė bankiniu pavedimu.

Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka)
Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka)

Kaip vertinate nuotoliniu būdu vykstančias rekolekcijas? Jos atrodytų puiki alternatyva, kai nėra galimybės dalyvauti rekolekcijose gyvai. Kita vertus, jos kelia papildomų iššūkių, juk dalyvauti rekolekcijose iš namų ir atsiriboti nuo buities bei kasdienių rūpesčių yra  gana sudėtinga.

Kiekvienas pats priima sprendimą, kaip rekolekcijas gali išgyventi. Joms, be abejo, reikia skirti laiko. Todėl, jeigu nusprendi dalyvauti, tai turi pasirūpinti, kad niekas netrukdytų, telefonas būtų padėtas į šalį ar bent jau jo skambėjimo garsas būtų išjungtas. Galima susitarti su artimaisiais, kad jie pagelbėtų. Pavyzdžiui, jeigu žmonai labai reikia rekolekcijų, o vyras palaiko žmoną, tai jis gali pabūti vieną kitą valandėlę su vaikais. O tai, kad žmonės gali dalyvauti rekolekcijose ir iš savo namų – nuostabi galimybė. Juo labiau, kad yra nemaža pasiūla, rekolekcijas organizuoja ir jėzuitai, ir joanitai, ir pranciškonai, ir dominikonų tretininkai...

Mūsų Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras dar pernai nuo advento vidurio penktadieniais pradėjo rengti susitikimus „Klausk kun. Vytauto“. Juose dalyvauja nemažai Sutvirtinimo sakramentui besirengiančių jaunuolių. Atrodo, susitikimai skirti jaunimui, bet kiek jungdavosi ir tebesijungia vyresnio amžiaus žmonių! Kaskart kalbėdamiesi praleidžiame beveik dvi valandas. Vyksta pasidalijimas tam tikra tema, o tuomet laikas skiriamas klausimams bei atsakymams. Aktyvus dalyvavimas rodo, kad žmonės yra tikrai išalkę dvasinio peno, suvokimo, kas yra sakramentai, kaip laikytis Dievo įsakymų kasdienybėje.

Kokias dar iniciatyvas, be jau minėtosios „Klausk kun. Vytauto“, organizavo jūsų vadovaujamas Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras? Ko per šį laiką išmokote?

Supratome, kad turime veikti nuotoliniu būdu. Ir pirmojo, ir antrojo karantino metu organizavome fotografijos konkursus. „Pašauki mane, vai pašauki“ projektu kviečiame į susitikimus su iš mūsų vyskupijos kilusiais jaunuoliais – merginomis ir vaikinais – besidalijančiais studijų ir darbo patirtimi. Tai bandymas parodyti, kokį pašaukimo kelią atranda tikintys jauni žmonės, kaip jiems sekasi tame pašaukime arba studijose. Dar referentė Rūta organizuodavo protmūšius per Kahoot platformą, kartojome seminarų, susijusių su vaikų seksualiniu išnaudojimu, ciklą. Pernai jį organizavome jaunimo lyderiams, kunigams, o šiais metais du kartus – tikybos mokytojams. Dabar su viltimi laukiame vasaros, planuojame devynioliktąją vaikų ir jaunimo stovyklą, kurią kasmet organizuojame. Taip pat birželio 19 d. Prienuose esame suplanavę organizuoti Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų jaunimo dieną. Norėtųsi sukviesti kuo daugiau jaunuolių, tačiau kol kas nesame tikri, ar ji tikrai įvyks.

Aišku, yra ir kitų dalykų – projektų rašymas, ataskaitos fondams, remiantiems mūsų vykdomą veiklą. Keletui projektų esame gavę finansavimą, tai duok, Dieve, kad galėtume juos išleisti. Jeigu ir nepavyks, tai esame taupios vyskupijos atstovai, pasitaupysime geresniems laikams.

Renginių transliacijos, nuotolinės rekolekcijos... Kokią reikšmę šios, pandemijos fone aktyviai parapijų imtos naudoti priemonės, turės ilgalaikėje perspektyvoje? Ar pasauliui grįžus į savas vėžes, nuotolinės transliacijos tebebus aktualios?

Manau, kad nuotolinės transliacijos gali išlikti. Aišku, vaikų ir jaunimo stovyklos nuotoliniu būdu nesuorganizuosi, bet seminarai, susitikimai – kodėl ne? Juk vien iki renginio vietos atvykti reikalingi tam tikri finansiniai kaštai. O kalbant apie jaunimą, kaip kad pastebi mokytojos, išvyką į Lietuvos ar Pasaulio jaunimo dienas ne visi gali sau leisti. Kartais ir dešimt eurų gali būti nemaža suma. Bet, be abejo, gyvas ryšys mums yra reikalingas, esame sukurti bendrystei. Todėl visada pirmumą teikčiau gyvam ryšiui, gyvam susitikimui.

Taip pat norisi ir sau, ir visiems skaitytojams palinkėti, kad Jėzus būtų gyvas, prisikėlęs mūsų gyvenime, atrasti Jėzaus artumą ir Jam patikėti ir baimes, ir lūkesčius, ir savo planus, ir klausti, ar visa tai, ką planuoju, ką organizuoju, sutampa su Jo valia? Svarbiausia, patikėti, kad jo pažadas „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) galioja ir šiai dienai, kurią kažkas skaitys šį mūsų pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka)
Kunigas Vytautas Mazirskas (Marijos Stanulytės nuotrauka)
2021 balandžio 11, 12:27