Trečiasis eilinis sekmadienis
Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“ Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12–23)
DIEVO IR MŪSŲ KELIAS
Jėzus, gavęs Dvasią ir apibrėžęs savo misiją, pagaliau pradeda savo veiklą…
Jos pradžia yra Kafarnaumas, esantis šiaurinėje Genezareto ežero pakrantėje. Aplinkui šį ežerą ir vyko didžioji Jėzaus tarnystės dalis. Evangelistas Matas, kaip geras žydas, Genezareto ežerą, kuriame tuo metu klestėjo žvejyba, vadina jūra.
Pasakodamas apie tas vietas evangelistas dažnai mini „pagonių Galilėją“. Tas kraštas taip buvo vadinamas dėl to, kad čia nemaža dalis gyventojų buvo pagonys, bet to, jis turėjo blogą reputaciją tiek politiniu, tiek religiniu požiūriu, nes „tikratikių“ žydų buvo laikomas suteptu dėl ten gyvenančių asirų, o ir vietiniai žydai apskritai nepasižymėjo dideliu išsilavinimu.
Vis dėlto Jėzus kaip tik tą kraštą pasirinko savo veiklai… Dievas nebijo susitepti rankų ir nevengia rizikos, jei tik gali išgelbėti žmones. Jėzus tikriausiai persikėlė iš Judėjos į Galilėją, norėdamas išvengti Erodo Antipo, kuris, įkalinęs ir nužudęs Joną Krikštytoją, galėjo pakenkti ir jam. Iš tiesų, kartais visiškai netikėtai vienas ar kitas įvykis gali paskatinti žodžio sklaidą.
Jėzus ragina klausytojus atsiversti. Tai reiškia kvietimą pakeisti savo mąstyseną, kitaip pažvelgti į mus supančią tikrovę. Mums derėtų liautis galvojus, kad, norint pasiekti Dievą, privalome tapti geresniais, sukalbėti daug maldų, daug atgailauti…
Įdomi detalė: Viešpats visų prašo pasikeisti, bet tik kai kuriuos kviečia sekti. Neįmanoma sekti Jėzumi, jei nenorime keistis, įsipareigoti, jei atsivertimas mums tėra gražiai skambantis, tačiau nesuprantamas žodis.
Atsivertimo keliu einantis žmogus neprivalo tapti ypatingesniu. Jis tik turi būti kitoks. Atsivertime nėra nieko moralizuojančio. Be abejo, noras keistis sukelia konfliktus, nes keistis – tai eiti link nežinomybės, link to, ko dar nežinome ir kuo dar nesame.
Atsivertimas nėra Dievo keliama sąlyga atleidimui gauti. Kažin, ar galėtume gerąja naujiena pavadinti situaciją, jei Dievas savo meilę dovanotų, skaitydamasis su mūsų religiniais pasiekimais. Jis pats ateina pas mus, kad apsigyventų mumyse. Dar tada, kol mes nesame nieko nuveikę, jis jau yra atėjęs pas mus, nieko iš mūsų nesitikėdamas. Tik jo įkvėpti mes keičiame savo gyvenimą, požiūrį į save, kitus ir į Dievą.
Galiausiai išgirstame ilgai lauktą žinią: „Čia pat dangaus karalystė!“ Štai geroji žinia: Dievas prisiartino, ir tik nuo mūsų priklauso, ar atkreipsime į Jį savo žvilgsnį. Jis yra tas, kuris vaikšto, mato, kviečia mus, taip, kaip ir pirmuosius mokinius.
Jėzaus pasiūlymas nėra susijęs su religine doktrina. Pagrindinis dalykas yra kviečiamųjų santykis su juo, susitikimas, apverčiantis tų žvejų gyvenimą aukštyn kojomis. Jėzus prisijungia prie jų darbo vietoje: ne sinagogoje ar šventykloje, ne maldos akimirką, bet ant ežero kranto. Jėzus neklausia jų, ar jie ištikimai meldžiasi, neklausia apie dešimt įsakymų, bet vien tiktai kviečia juos būti su juo. Tai Jėzaus skelbimo esmė. Tikėjimo patirtis prasideda nuo čia, nuo šio kvietimo būti su Dievu. Kartais krikščionybę sutraukiame į eilę dalykų, kurių vienus reikia daryti, o kitų nedaryti, tarsi viskas būtų vienas didelis žaidimas, kuriame galima laimėti dangų, jei rankose turėsime užpildytą savo taškų kortelę. Gerai, kad krikščioniškas gyvenimas nėra toks košmaras…
Jei ieškome aiškių atsakymų, tikslių sprendimų ar taisyklių, kuriomis galėtume vadovautis, mes dar nesame tinkami dangaus karalystei. Jei Jėzus būtų atėjęs duoti mums taisyklių, jis būtų palikęs mums kokį nors kodeksą, knygą, o ne parodęs kelią. Dievas mus visus kviečia į gyvenimo patirtį, kai pats Dievas yra karalystė, kurios reikia ieškoti, kurią reikia pasiekti.
„Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo“. Šis pasakojimas apie pirmųjų mokinių pašaukimą primena mums, kad svarbiausi dalykai gyvenime paprastai daromi per daug apie tai negalvojant, paklūstant vidiniam sąžinės balsui, nes, stojus Dievo akivaizdon ir per daug galvojant, atsiranda baimė bei nesaugumo jausmas. Šie keturi apaštalai Mokytoją supras tik po daugelio metų, tačiau, jei jie nebūtų visko palikę iš karto, nebūtų turėję galimybės iki galo jį pažinti. Tikėjime pirmiausia Dievo veikimą reikia patirti, kad galėtume jį suprasti.
Tik ieškokime Dievo ir leiskime Jam ieškoti mūsų…
Adolfas Grušas
