Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės)
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius. Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 15–16. 23b–26)
DVASIA
Gyvenime pasitaiko situacijų, įvykių, faktų, kurie tiesiog „nutinka“… mes nežinome, kodėl, bet nutinka ir dažnai jų prasmę atskleidžia visiškai netikėtai atėjusi mintis, kurios niekaip negalėjome atrasti, vadovaudamiesi savo intelektiniais sugebėjimais. Būna atvejų, kai pasirodo pernelyg sudėtinga išspręsti susiklosčiusią situaciją. Dėl jos „verčiamės per galvą“, sugaišdami daug laiko, o tada staiga ateina intuicija, mintis, apie kurią anksčiau niekada nesusimąstėme, ir dėl kurios viskas tampa kur kas aiškiau. Būna, kad susitinkame žmones, kurie iš pirmo žvilgsnio mums atrodo „atsitiktiniai“, bet, ramiai pagalvojus, tenka susimąstyti apie aukštesnio už mūsų protą sumanymą, padėjusį mums susitikti, kai viskas susidėlioja į savo vietas kaip mozaikos akmenėliai.
Gerai žinome: yra paslapčių, užgulančių ir sudrumsčiančių mūsų gyvenimus, nes jos parodo mums dramatiškąją egzistencijos pusę. Taip būna, kai įvyksta kažkas ypatingo, kai pradedame klausti savęs, kokia prasmė toliau kažko tikėtis… pakanka prisiminti karus, ligas, nekaltųjų patiriamą skausmą, kančią, mirtį…
Tačiau yra ir šviesių paslapčių, užvaldančių mūsų gyvenimą ir apverčiančių jį aukštyn kojomis, tačiau teigiama prasme. Šios paslaptys sukelia jausmą, vadinamą „nuostaba“, kuris priverčia mus užsimerkti ir paklausti savęs: „Bet kaip tai įmanoma?“
Kaip įmanoma, kad tarp dviejų labai skirtingų žmonių, kurių charakteriai prieštarauja vienas kitam ir kurių mentalitetas visiškai skirtingas, gali atsirasti simpatija, prieraišumas ir meilė? Kaip įmanoma, kad sausa šaka, kurią nudegino nuožmus žiemos šaltis, pavasarį vėl sužydi? Kaip įmanoma, kad būtybė, matoma tik per mikroskopą, keleriems metams gali paguldyti ant menčių visą pasaulį? Ir kaip įmanoma, kad dvi itin mikroskopinio dydžio ląstelės, sujungtos kartu, gali sudaryti gyvą būtybę? Kaip įmanoma, kad yra žmonių, kurie nusprendžia visą savo gyvenimą atiduoti tarnauti vargingiausiems, atsisakydami visko, ką turi, tik todėl, kad jaučia, jog juos kviečia balsas iš vidaus?
Žinoma, galima šias paslaptis aiškinti moksliškai, tačiau lygiai taip pat tiesa, kad daugybė istorijoje vykusių bandymų paaiškinti tai, kas pranoksta daiktų logiką, tik patvirtina žmogaus menkumą paslapties akivaizdoje. Daugelis bandė ir tebemėgina savaip paaiškinti antgamtinius dalykus, kartais net įdomiai. Mes, krikščionys, galbūt nesugebame pateikti labai įdomių paaiškinimų, bet, sakyčiau, kad mums tai net nerūpi: mes žinome, jog galime įvardyti paslaptingai malonią ir džiuginančią gyvenimo pusę. Viską, kas yra gera, gražu ir teisinga, kas kartais nepaaiškinamo nutinka gyvenime ir istorijoje, mes galime pavadinti Šventąja Dvasia.
Net ir tada kai, deja, dažnai savo kailiu, patiriame, kad egzistuoja daugybė tamsiosios egzistencijos pusės apraiškų, galime padėkoti Dievui, kad jaučiame savyje jėgą, kuri liepia eiti pirmyn ir neprarasti vilties: šią jėgą taip pat vadiname Šventąja Dvasia.
Žinome, kad gyvenime pasitaiko daug situacijų, kai nesuprantame, kas vyksta, tačiau taip pat žinome, kad išbandymai, su kuriais susiduriame tikėjimo šviesoje, daro mus išmintingesniais. Ir šią išmintį, ateinančią iš aukštybės, vadiname Šventąja Dvasia.
Žinoma, ne viską galima paaiškinti protu, bet kai matome žmonių pastangas įsigilinti ir suprasti pasaulio paslaptis, tą intelektą irgi galime vadinti Šventąja Dvasia.
Šventąja Dvasia galima vadinti mokslą, kuris istorijos eigoje nuoširdžiai padėjo žmonijai kurti pažangą ir gerovę. Šventoji Dvasia – tai tie patarimai, kuriuos gauname iš mus mylinčių žmonių. Šventosios Dvasios vardą galime suteikti tam sveikam pamaldumo jausmui, kurį matome besistengiančiuose palengvinti savo nelaimingesnių brolių ir seserų kančias. Šventoji Dvasia – tai taip pat ir tas pagarbos ir baimės jausmas, lydintis mus Dievo akivaizdoje.
Šventoji Dvasia pripildo pasaulį. Ją girdime tuose pranašiškuose žodžiuose, kai prieštaraujama bet kokiai neteisybei. Ji lydi gyvybę, atkakliai ieškančią sau vietos ligoninės palatose. Šventoji Dvasia lydi kovą už sąžiningesnę darbo sutartį, Ją jaučiame mėlyname danguje, pripildančiame širdį džiaugsmo, mus šildančioje saulėje, ir gaivinančiame lietuje. Šventoji Dvasia pasitinka mus mūsų drauguose, kurie mus apkabina, džiaugiasi kartu su mumis, kai esame laimingi, ir verkia kartu, kai esame liūdni.
Šventoji Dvasia yra užtarnautame poilsyje po sunkios darbo dienos, šviesoje, kuri nuskaidrina tamsybes ir širdies nerimą, ištikimybėje ir pastovume, padedančiuose suvaldyti pačias sudėtingiausias situacijas. Ją randame geruose žodžiuose, kurie pataiso pašlijusius santykius, Ja spinduliuoja visi geros valios vyrai ir moterys, kurie su džiaugsmu dovanoja save ir rūpinasi vargingiausiais, Ją jaučiame šypsenoje, suteikiančioje gilią vidinę ramybę…
Iš tiesų, viską, kas pasaulyje yra gražu, gera, teisinga ir daro žmogų laimingą, mes, tikintys tuo, ką mums perdavė tie dvylika mokinių, Sekminių dienos vakare iškeliavusių skelbti visomis kalbomis Dievo stebuklų, turime teisę vadinti Šventąja Dvasia…
Adolfas Grušas
