Pal. M. J. Metzgerio, nacizmo kankinio, mirties nuosprendis: „tokios piktžolės turi būti išrautos.“

Kunigui Metzgeriui skiriami epitetai pabrėžia jo išskirtinumą – vizionierius ir pranašas, pacifistas ir totalitarizmo priešininkas, idealistas ir blaivus realistas, savo laiką pralenkęs žmogus, nacistinio režimo auka ir kankinys. O beatifikacija pabrėžia – krikščionis, pavyzdiniu būdu sekęs Evangeliją ir liudijęs Viešpatį.

Vienas iš didžiausių palaimintojo gyvenimo ir rašytinio paveldo, paskelbto viešai ir palikto laiškuose ar užrašuose, žinovų yra Liubomiras Žakas, šiuo metu Olomouco (Čekija) Palackio universiteto šventųjų Kirilo ir Metodijaus teologijos fakulteto dėstytojas. Apžvelgiame jo parengtą biografinį įvadą Maxo Josefo Metzgerio laiškų iš kalėjimo rinkiniui italų kalba „Už taiką atiduotas gyvenimas“ (2008 m.), išleistą Šv. Pauliaus leidyklos ir pradedamą kardinolo Walterio Kasperio, tuometinio Krikščionių vienybės tarybos pirmininko, sveikinimo žodžiu.

1944 pavasarį Brandenburg-Goerdeno kalėjime kiekvieno pirmadienio popietę budelis ir jo pagalbininkai paleisdavo į darbą giljotiną. Apie trisdešimt pasmerktųjų vienas po kito buvo guldomi po sunkiais giljotinos ašmenimis, šiems dusliai dunkstelėjus jų kūnai ir nukirstos galvos tuoj pat būdavo nunešami į šoną. Vieno asmens egzekucija trukdavo kelias minutes. Tarp pasmerktųjų – daug politinių kalinių, inteligentijos atstovų, tiek vokiečių, tiek kitų tautų. 1944 balandžio 17-ąją atėjo ir kun. Maxo Josefo Metzgerio eilė. Šiame kalėjime jis, po arešto 1943 birželį, atsidūrė spalio 22-ąją ir egzekucijų ritualą su kitais kaliniais stebėjo kone šešis mėnesius, nežinodamas, kada bus ištartas jo vardas ir gyvendamas slogioje nežinioje. Minėtas palaimintojo laiškų rinkinys yra iš šio periodo. Paprastai apie egzekuciją būdavo pranešama keletą dienų ar dieną prieš, suteikiant malonę parašyti paskutinį laišką artimiesiems. Kun. M. J. Metzgerio atveju buvo kitaip – balandžio 17 dienos popietę jis buvo paimtas iš celės ir nuvestas tiesiai prie giljotinos. Šis nukrypimas nuo rutinos, rašo biografas, turbūt reiškė, kad kažkas iš aukštų nacistinio režimo pareigūnų davė tiesioginį nurodymą. Mirtį kunigas pasitiko ramiai ir oriai. Jo žvilgsnis, kaip vėliau prasitarė pats budelis, stebino savo šviesumu. 

M. J. Metzgeris gimė 1887 metais. Tuoj po mokyklos pradėjo teologijos studijas, dalį jų – Šveicarijoje, kurias užbaigė 1910 metais, įgydamas teologijos daktaro laipsnį, o dar po metų buvo įšventintas kunigu. Pasak L. Žako biografinės apžvalgos, svarbus buvo jo studijų laikotarpis Šveicarijoje, kur jaunas ir patriotiškas vaikinas sutiko įvairių pasaulėžiūrinių ir religinių pažiūrų studentų iš kitų kraštų. Tuo metu, kai Europoje netrūko nacionalinių priešpriešų, tarptautinė aplinka padėjo empatiškai įsijausti į kitų perspektyvą, antra, suprasti krikščioniškos žinios universalumą. Kitas lemiamas etapas – I Pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 metais. Jaunas ir uolus kunigas pasisiūlė savanoriu kariuomenės kapelionu, bet 1915 metais dėl sunkios plaučių ligos buvo priverstas sugrįžti namo. Tiesioginė karo patirtis labai paveikė M. J. Metzgerį, privertė kelti radikalius klausimus. Vienas iš tokių – kaip šalys, kurios sukėlė pasaulinį karą, gali vadinti save krikščioniškomis? Kaip tie, kurie entuziastingai pasisako už karą, gali save vadinti krikščionimis?

„Klausiu savęs: ar krikščioniškos tautos šiandien iš tiesų tebėra krikščioniškos? Ar šių dienų žmonės vis dar yra krikščionys ir turi garbingą teisę tarti Kristaus vardą?“, – rašė kunigas 1916 metais. Jo atsakymas sau pačiam ir kitiems – Dievas, kokį pažinome Evangelijoje, kokį liudijo Išganytojas ant kryžiaus, taip pat ištikimai jį mylėję ir dėl to kraują pralieję kankiniai, nenori karo. Autentiška krikščionybė, mokanti mylėti vienas kitą, niekada nebūtų sukėlusi tokio karo. Tai galėjo padaryti tik galios stabmeldystė, prisidengusi krikščionišku rūbu. Ten pat kunigas kreipiasi į tuos, kurie save vadina krikščionimis: „Jūs žinote tiesą, tik pamiršote ja gyventi, ją įgyvendinti. Jūs tikite tiesa, bet jūsų gyvenimas yra melas ir netiesa. Jūs tikite teisingumu, bet jūsų gyvenimas sudarytas iš neteisybės ir apgaulės. Jūsų tikėjimas skatina nebūti savanaudžiais, gyvenate apimti malonumų ir juslių iliuzijos. Jūsų tikėjimas kviečia altruizmui ir artimo meilei, bet jūsų gyvenimas – tai egoizmas ir dominavimas kitų atžvilgiu. Krikščionybė jums tėra patogus apsidraudimas amžinajam gyvenimui. Jūs ją diskredituojate, nes jūsų veiksmai neatitinka jūsų žodžių. [...] Jūsų paviršutiniška krikščionybė, kurią kaltinu, iškraipė moralės principus visame pasaulyje. Jūsų amorali krikščionybė dalijasi gilia atsakomybe už pasaulinį karą.“

Nuo to laiko  M. J. Metzgeris įsitraukė į pacifizmo judėjimą, kuris atmeta karą kaip problemų ir įtampų tarp tautų sprendimo būdą. Reikia, kad tautos problemas išmoktų spręsti be prievartos. „Taika yra ugdymo uždavinys“, – reziumavo kunigas, šį principą pavertęs savo darbo programa.

Nesunku įvertinti, kad ši programa radikaliai nesutapo su tolimesne pačios Vokietijos politine ir socialine raida, su nacistinio režimo įsigalėjimu, represijomis ir, galiausiai, II Pasaulinio karo išprovokavimu. Kaip minėta, M. J. Metzgeris buvo nepataisomas idealistas, bet tuo pat metu – blaivus realistas. 1933 metų vasario pirmoje pusėje, nepraėjus nė dviem savaitėms po Hitlerio paskyrimo į kanclerio pareigas, privačiame laiške kunigas parašė: „Vakar per radiją klausėmės Hitlerio, kuris pranoko mano blogiausias prognozes. Jis yra isterikas, kuriam blogai su galva, arba baisiausias žvėris. Po jo kalbos pasakiau, kad nedvejodamas šaučiau į jį, kad apsaugočiau tūkstančius žmonių, kurie dėl jo praras gyvybes. Net jei man pačiam tektų žūti... Į Vokietijos ateitį žvelgiu labai pesimistiškai. Net ir tuo atveju, jei per rinkimus nesurinks daugumos, Hitleris aiškiai pasiryžęs neišleisti valdžios iš savo rankų ir įvykdyti valstybės perversmą.“ Kaip žinia, per ateinančius kelis mėnesius taip ir įvyko. Birželio mėnesį buvo uždraustos visos organizacijos, išskyrus nacionalsocialistines.

Kaip tokiame kontekste kun. M. J. Metzgeris galėjo tęsti savo programą? Pasak profesoriaus L. Žako, kunigo pasirinkta taktika buvo tokia – jis vengė tiesioginės polemikos su nacistiniu režimu, tačiau diskretiškai darė tai, kas buvo visiškai nesutaikoma su nacizmo pasaulėžiūra – rėmė iniciatyvas, steigė draugijas, dalyvavo ir pats rengė konferencijas, kuriose buvo siekiama skirtingų įsitikinimų ir tautybių žmonių suartėjimo, iš tiesų pranašiškai nuspėdamas ir pabrėždamas ekumenizmo būtinybę, pralenkdamas savo laiko nuostatas. Nors kunigas buvo atidžiai stebimas slaptosios Gestapo tarnybos, nors buvo areštų jo artimiausioje aplinkoje, nors pats buvo mėnesiui įkalintas 1939 metais, nors kas savaitę galimybių mažėjo, pasirinkta atsargi taktika leido kunigui veikti iki pat 1943 metų, kai Gestapas perėmė jo laišką, turbūt su vidinio informatoriaus pagalba, bendraminčiams ekumenizmo lauke Švedijoje. Ten M. J. Metzgeris užsiminė, kad nacistinė Vokietija pralaimės ir vylėsi, kad ją pakeis demokratinė santvarka. Nacistinis teismas surengė šiek tiek daugiau nei valandą trukusį posėdį, kurio metu buvo nuspręsta, kad kunigas kaltas dėl valstybės išdavystės ir maištavimo prieš valstybę, tai buvo nusikaltimai, už kuriuos totalitarinis režimas baudė mirtimi. „Tokios piktžolės turi būti išrautos“, – cituoja profesorius L. Žakas nuosprendžio eilutę. (RK / Vatican News)