Paieška

„Viešpatie, išmokyk mus melstis!“ „Viešpatie, išmokyk mus melstis!“ 

Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Melstis – tolygu kvėpuoti. Kodėl kvėpuojame? Paprasta: kad gyventume!

„Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti“. Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo“. O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti“. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“. „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11,1–13)“

ATRASTI TĖVĄ

Mons. A. Grušas

Viešpaties malda susieja Dievą su mumis taip, kaip kad susipina dvi virvutės, kurios tampa viena, labai tvirta virve. Taip Dievas supina savo alsavimą su mūsų, savo gyvenimą su mūsų gyvenimu…

„Viešpatie, išmokyk mus melstis!“- tą dieną mokiniai paprašė Jėzų. Melstis reikia išmokti. Be abejo apaštalai mokėjo „Šemà Izrael“ – „Klausyk, Izraeli“ – maldą, kurią kasdien kalbėdavo kiekvienas žydas prisimindamas savo tautos praeitį ir Dievo veikimą joje. Tikriausiai jie žinojo ir tradicinius aštuoniolika palaiminimų, bet juos sužavėjo tai, kaip Jėzus bendrauja su Tuo, kurį vadina „Abba“ – „tėveliu“. Žydai turėjo daugybę maldų, tačiau nerasime nė vieno atvejo, kad žodis „Abba“ būtų susijęs su Dievu.

Išganytojas kaip tik ir pradeda nuo šio vardo. Tai vardas, kurį tariant, jaučiame apkabinimą ir gimtųjų namų kvapą…

Malda, kurios apaštalus moko Jėzus, yra tarsi iš dviejų pusių atversta knyga.

Pirmojoje dalyje žmogus domisi Dievo dalykais, antrojoje – Dievas domisi žmogaus dalykais.

Jėzus prašo mus domėtis Dievo reikalais, nes tam tikra prasme ir Jis yra vargšas, kuriam kažko trūksta, galbūt, paskutinės avies, o galbūt, trūksta manęs…

„Tėve mūsų“ maldoje niekur nesakoma „aš“ ar „mano‘, bet visada: „jūs, jūsų, mūsų“. Viskas yra taip, kaip palyginime apie žmogų, naktį besibeldžiantį į savo draugo duris ir prašantį duonos trečiam draugui, kuris atėjo ir yra alkanas. Duona yra materialus daiktas, bet duona, duodama broliui – dvasinė išraiška. Istorija apie draugystę ir duoną moko mus melstis.

„Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko“… Mes irgi esame tokie – vargšai, turtingi tik draugais, kurie dėl draugystės randa drąsos išeiti į naktį, belstis į uždarytas duris, vedami širdies. Trečiasis draugas, tas, kuris netikėtai atvyksta naktį, prislėgtas alkio ir nuovargio, atstovauja visiems, kurie net be žodžių prašo mūsų pagalbos. Malda – tai leidimas būti pasiektiems gyvenimo, tai gyvenimo svetingumas. Norint gerai melstis, reikia būti gyvam, turėti jautrią širdį, kupiną veidų ir vardų.

Atidarome duris ir suprantame, kad neturime nei duonos, nei aliejaus, nei jėgų, todėl einame prie maldos šaltinio, net jei sieloje yra naktis. Taip elgiamės, nes žinome kelią ir žinome, kad šaltinis niekada neišseks.

Melstis – tolygu kvėpuoti. Kodėl kvėpuojame? Paprasta: kad gyventume! Meldžiamės, nes be dangaus alsavimo miršta žemė…

2025 liepos 26, 11:09