XV eilinis sekmadienis

Anuo metu atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu“. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)

PARODYTI DIEVĄ

„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą“…

Taip prasideda viena iš gražiausių istorijų pasaulyje. Ji trumpa: tik dešimt eilučių kraujo, dulkių ir spindesio…

„Keliavo žmogus“, – rašo Lukas, mūsų laimei, nepridėdamas jokio būdvardžio. Mes nežinome, ar tas keleivis buvo žydas ar svetimšalis, turtingas ar vargšas, neaišku, ar jis turėjo šeimą, ar buvo vienišas. Jis yra žmogus, ir to pakanka. Mes nežinome jo vardo, bet suprantame jo skausmą: sužeistas, sumuštas, ištiktas siaubo, visas kruvinas, parkritęs ant žemės… Šiandien visas pasaulis keliauja iš Jeruzalės į Jerichą.

Pirmasis pro sužeistąjį praeina kunigas, kuris, jį matydamas, nekreipia dėmesio ir eina savo keliu. Juo paseka ir levitas, šventyklos tarnautojas. Abu jie specialiai renkasi kitą kelio pusę.

Nepraeikime pro žmogų. Juk kas yra pasaulis be žmogaus? Niekas.

Naujo pasaulio viziją įkūnija pirmi trys samariečio veiksmai: „pamatė… pasigailėjo… priėjo prie jo“. Visi šie veiksmai savyje slepia nepaprastą jėgą, trykštančią žmogiškumu.

Matyti ir leistis sužeidžiamam kito žmogaus žaizdų…

Sustoti prie gyvybės, kuri tirpsta ant kelio išlietame kraujyje…

Prisiliesti: tai galima padaryti tik iš arti, tampant „artimu“…

Užuojauta nėra instinktas, tai – pasiekimas, pergalė, kurioje įveikiame save pačius. Samarietis apsisprendžia sustoti, net nežinodamas, kas yra  nelaimę patyręs žmogus.

Po to Evangelijos pasakojimas pagreitėja. Lukas išvardija dar šešis veiksmažodžius, kuriais apibūdinama meilė: „užpylė, aptvarstė, užkėlė, nugabeno, slaugė, sumokėjo“… Galiausiai prieinama prie dešimtojo veiksmažodžio: „sugrįžęs aš tau atsilyginsiu”. Sakytume, perdėtas rūpestis… Tikrai, nesugebantis apskaičiuoti, taip, kaip ir Dievas.

Tam žmogui, kuris iš Jeruzalės keliavo į Jerichą, pasisekė. Juk net ir vieną kartą gyvenime susidūrimas su patirtimi, jog esame mylimi neprašant atsilyginti, gydo visas sužeistas širdis.

„Kas yra mano artimas?“ – paklausė Jėzų Įstatymo mokytojas. Papasakojęs palyginimą Jėzus apverčia klausimą: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Tai tarsi priminimas: „O kam tu esi artimas?“

Viskas prasidėjo nuo kito, nepaprastai svarbaus klausimo: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Ką turiu daryti, kad būčiau laimingas? Kaip galima būti laimingam? Tai klausimas, įsirėžęs kiekvieno žmogaus širdyje, tai troškimas, kartais išrėktas garsiai, o kartais aplaistomas ašaromis vienumoje, tačiau visada Jėzus į jį turi vieną atsakymą: „Tu tai žinai: mylėk…“. Visa ateitis yra čia, viename žodyje.

Mylėk samariečius, tuos, kurie tave gelbėjo, pakėlė, kentėjo už tave. Tuos, kurie pylė aliejų ir vyną ant tavo žaizdų ir meilę į tavo širdį. Niekada nepamiršk tų, kurie tave išgelbėjo ir už tave sumokėjo. Mylėk juos su džiaugsmu, su dėkingumu širdyje.

Iš jų išmoksi, ką reiškia: „Eik ir tu taip daryk!“

Susitikimas su Dievu kiekvienam žmogui visada vyksta Jericho kelyje. Tikrasis skirtumas yra ne tarp krikščionių, budistų ar musulmonų, bet tarp tų, kurie sustoja šalia sumušto žmogaus, ir tų, kurie praeina tiesiai.

Naktis prasideda su pirmąja žvaigžde, meilė – su pirmuoju žvilgsniu, naujasis pasaulis – su pirmuoju geruoju samariečiu, kuris, niekada nekalbėdamas apie Dievą, Jį apreiškia.

Nes Dievas nieko neįrodinėja, Jis pats save parodo…

Adolfas Grušas