Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugsėjo 28 d.)
Rugsėjo 27 d. Lietuvos pranciškoniškoji šeima pakvietė į šventę „Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį“ Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Ji surengta minint šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“ 800 metų sukaktį. Šventės proga Bernardinai.lt skelbia Aurelijos Plokštytės parengtą straipsnį, kuriame Mažesniųjų brolių ordino provincijolas kun. Evaldas Darulis OFM ir Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė dr. Jogilė Teresa Ramonaitė OFS pristato šv. Pranciškaus mokymo apie kūriniją reikšmę, jos aktualumą šiais laikais, ypač popiežiaus Pranciškaus pontifikate. Straipsnyje taip pat rašoma apie šventės metu veikusį pranciškonišką kaimelį, kuriame savo veiklas pristatė įvairios Lietuvoje veikiančios pranciškoniškos bendruomenės, paskaitas apie „Saulės giesmę“ ir encikliką „Laudato si“ bei šventinę liturgiją ir šlovinimo vakarą, kuriame nuskambėjo ir „Saulės giesmės“ jubiliejui skirto giesmių konkurso dalyvių parašyti kūriniai.
Rugsėjo 25 d. dienraštis „Kupiškėnų mintys“ paskelbė pokalbį su Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatore Ieva Urbonaite. „Čia daug tikro gyvenimo. Kančios, bet ir neįtikėtino gerumo. Čia mano mažai tampa mūsų daug“, – tokiais žodžiais ji žurnalistei Jurgai Banionienei apibendrino patirtį, paskatinusią po daugelio darbo žiniasklaidoje metų ateiti į „Caritą“. Ji susijusi su prieš trejus metus „Carito“ surengta paramos akcija Ukrainai ir pažintimi su Lietuvos garbės konsulu Luhanske Robertu Gabulu, kuris iki šiol padeda be maitintojų likusioms gausioms šeimoms, telkia paramą pažeidžiamiausiems, seneliams, vaikams, ligoniams, kuriais pasirūpinti prašo fronte esantys kariai.
„Nėra jokio mistinio „Carito“, kuris pasirūpina vargstančiais. Tai kiekvieno žmogaus gailestingas žvilgsnis, nevertinantis požiūris, o reali pagalba, kuo galiu. Net jei tai „tik“ pakalbinti kaimyną, ne priešiškai, o draugiškai pasisveikinti su „netikusiu paaugliu“. „Carito“ rankos – beveik 4 tūkst. savanorių visoje Lietuvoje. Ir mūsų visų tikslas, kad pagalbos tinklas ne trūkinėtų, o stiprėtų. Kuo arčiau žmonių, tuo stipresni esame, nes galime atpažinti net ir nematomą skurdą – vienišumą, apleistumą, nemeilę“, – tokiais žodžiais dienraščio „Kupiškėnų mintys“ skaitytojams „Carito“ esmę apibūdino Lietuvos „Carito“ komunikacijos koordinatorė Ieva Urbonaitė.
Dienraštis 15min.lt, minintis 20-ies metų jubiliejų, kreipėsi į seserį Faustiną Eleną Andrulytę SF, prašydamas pasidalinti mintimis apie Katalikų Bažnyčios ateitį:
„Pirmas ir turbūt svarbiausias dalykas, kuris, nuoširdžiai tikiu, pasikeis Bažnyčioje per 20 metų (ir ko nuoširdžiai jai linkiu) – Bažnyčia bus mažesnė. Keliomis prasmėmis. Pirmiausiai dydžiu – nubyrės (jau dabar stipriai byra) tie, kurie priklauso „tradicinių“ katalikų grupei. Kas tie „tradiciniai“ katalikai? Tai žmonės, tikėjimo praktikas perimantys iš tėvų ir senelių, „nes taip reikia“. „Nes taip reikia“ šiandien jaunimui nebėra argumentas. Nebus ir toliau. Katalikų skaičius sumažės. (Ir mažėja – tą rodo statistika. Kuo čia džiaugtis? Ogi tuo, kad Bažnyčios bendruomenę sudarys žmonės, kurie iš tikrųjų tiki. Ir dar daugiau – turi santykį su Dievu. Nes krikščionybė yra santykio religija. Jei jo nėra, tikėjimas tėra forma. O formelių laikai eina į pabaigą.
Žmonės, kurie iš tikrųjų tiki, kurs gyvas bendruomenes. Atpažįstamas kaip bendrystės ir svetingumo vietas. Bendruomenes, kurios kviečia ateiti ir pamatyti, patirti gydantį savo Dievo artumą. Tokia Bažnyčia būtų bendraujanti ir bendradarbiaujanti. Nuolankiai kalbanti tiesą ir nebesistengianti dangstyti savo silpnumo.
Antras mažumo aspektas taip pat žavus. Mažesnė bendruomenė jau nebus ta, kuri autoritetingai pasako, kaip visi turi daryti. Kuri kalba „iš viršaus“, iš sakyklos. Bet ta, kuri sėda prie bendro stalo su kitaip mąstančiais ir liudija savo pasirinkimus ir vertybes. Bažnyčia, integruojanti skirtingumus, o ne siekianti vienodumo. Į kitą kitokį žvelgianti ne kaip į grėsmę, o kaip į dovaną, tą, kuris gali padėti dalykus pamatyti naujai“, – dienraštyje 15min.lt rašo sesuo Faustina Elena Andrulytė SF, taip pat išreiškusi viltį, kad Bažnyčia po dvidešimties metų bus džiugesnė, gaivesnė, atviresnė ir paprastesnė. „Ne tiek paveldo saugotoja, kiek dabarties Dieve kūrėja“.
Parengė Giedrius Tamaševičius
