Ukraina: Nekaltosios Marijos Širdies mažųjų seserų tarnystė kenčiantiesiems
Nekaltosios Marijos Širdies mažosios seserys yra viena iš dvylikos palaimintojo Honorato įkurtų kongregacijų, kurios veikia ir šiandien. Jos buvo įkurtos ATR padalijimo metu, kai Bažnyčia ir pati Lenkija išgyveno sunkų laikotarpį. „Mes esame „krizės seserys“, įkurtos tuo istoriniu etapu, kad išgelbėtume žmones, išgyvenančius dvasinę ir materialinę krizę. Esame su žmonėmis ir džiaugsme, ir iššūkiuose“, – sako s. Judyta. Šiandien kongregacijos bendruomenės veikia Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Italijoje ir, svarbiausia, Ukrainoje: čia seserys tarnauja žmonėms įvairiose vietose, įskaitant ypač pavojingas teritorijas.
Kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, sesuo J. Kowalska aiškiai pasakė savo seserims, kad jos bet kuriuo metu gali rasti prieglobstį Lenkijoje. „Nedaugelis jų išvyko. Dauguma pasiliko, o naujai atvykusios teikė pagalbą pabėgėliams pasienyje. Vienuolės moka po kelias kalbas, tad jos galėjo versti, padėti ir guosti“, – prisimena ji. Generalinė vyresnioji, daug kartų lankiusi karo nuniokotose vietovėse esančias bendruomenes, pasakoja, kad nuo pat pradžių vienuolės organizavo maldas ir budėjimus už taiką, nenorėjo palikti žmonių be dvasinės paramos, žinojo, kad joms reikia būti su žmonėmis.
Pavojingose vietovėse, tokiose kaip Charkivas ar Odesa, vienuolės slepiasi su žmonėmis metro, rūsiuose, kai pasigirsta sprogimai. Vėliau jos grįžta į darbą, į ligonines, parapijas, pabėgėlių centrus. Sunkiausia yra būti su žmonėmis, pavargusiais nuo karo, netekusiais vilties, ir kalbėtis su jais apie Dievą. Žmonėms jos padeda ir savo paprastu buvimu: „Kartais turime verkti kartu su jais, kartais tyliai einame į namus, kuriuose jie viską prarado“, – pasakoja Šv. Mykolo Arkangelo vikariato Ukrainoje vyresnioji s. Kamila Karmaluk.
Karo pradžioje Kamila dirbo Caritas centre Jablonicoje, Slovakijoje, kuris priėmė šimtus pabėgėlių. „Šį karą patyriau ne fiziškai, bet per išvargintas žmonių akis ir sudaužytas širdis. Klausiausi jų valandų valandas. Tai buvo širdies raudos mokykla“, – sako vienuolė, prisimindama dukters, kuri po motinos mirties svetimame mieste net neturėjo kur laikyti urnos su jos pelenais, istoriją. „Mergina atsiklaupė bažnyčioje ir tarė: „Sese, aš nežinau, kur palaidoti savo motiną“. Tokios tragedijos, kurias patiria žmonės, nežinantys, kas bus rytoj, tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
Mažosios Marijos Nekaltosios Širdies seserys teikia ne tik dvasinę pagalbą, bet ir praktinę. Kyjive jos rengia kasmėnesinius susitikimus moterims, kurios kare neteko artimųjų. Odesoje vienuolė chirurgė gelbsti sužeistų kareivių gyvybes. Vienuolės aprūpina žmones maistu, higienos priemonėmis, lanko ligonius, vienišus asmenis.
Kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė, daugelis jų baigia Charkivo-Zaporižios vyskupo Pavlo Gončaruko vadovaujamą kariuomenės kapelionų mokyklą. Mokymai jas leidžia darbui su traumą patyrusiais žmonėmis ir pagalbos teikimui karių šeimoms. Jos padeda visiems žmonėms, kuriais niekas nesirūpina: vienišiems, ligoniams, benamiams. „Jie labai dėkingi, nes žino, kad kažkas juos prisimena“, – sako s. Judyta.
(DŽ/Vatican News)
