XXV eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“ O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.“  Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus.“ Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.“ Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių.“ Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.“ Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.

Taip pat ir aš jums sakau: dairykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.  Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Lk 16, 1–13)

KELIAS PAS DIEVĄ

Evangelijoje pagal Luką nuolat pasikartoja turto tema. Ko gero, jo bendruomenė turėjo daug turto ir negalėjo atrasti pusiausvyros tarp materialinių gėrybių ir Evangelijos reikalavimų. Šešioliktas Evangelijos skyrius skirtas būtent turto naudojimo problemai.

Jėzus kreipiasi į mokinius su nepatogiu palyginimu, kurį galima rasti tik pas Luką: Viešpats kalba apie prievaizdą, šeimininką, prievaizdo apgavystes, o galiausiai apgaviką pagiria. Iškart kyla klausimas: kaip galima girti nesąžiningą žmogų?

Pasakykime iš karto: Jėzus palyginime giria gebėjimą reaguoti, susidūrus su kompromituojančia situacija, Jis giria intuiciją ir išradingumą, kurį parodė prievaizdas. Jis, atsidūręs keblioje padėtyje, nesigynė, nesiskundė ir nesigailėjo savęs. Susidūręs su artėjančiu košmaru prarasti įgytą socialinį statusą, jis rado kūrybišką sprendimą. Galilėjoje buvo plačiai paplitusi sistema, kai ūkvedžiai negaudavo tiesioginio atlyginimo, bet imdavo atlygį už sudarytus sandorius. Jėzaus papasakotas prievaizdo elgesys su šeimininko skolininkais yra ne kas kita, kaip dalies savo uždarbio atsisakymas, kad užsitikrintų ateitį.

„Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą“… Gerai pagalvojus ši frazė evangeliniu požiūriu yra beprasmė. Neįsivaizduojama, kad apiplėštas šeimininkas būtų pasakęs prievaizdui: „Bravo!“ Šią frazę galima suprasti tik žinant, kad žodis „šeimininkas“ graikiškai reiškia ir „Viešpats“. Būtent Jėzus sako tam prievaizdui: „Tu pasielgei gudriai“. Tada palyginimas baigtųsi taip: „Jėzus pagyrė to žmogaus veikimo būdą“.

Kas atsitiko? Prievaizdas pagaunamas sukčiaujant ir svarsto galimus sprendimus. Kalbėdamasis pats su savimi, kaip ir dauguma Luko personažų, jis pradeda galvoti apie savo ateitį…

Prievaizdo neslegia kaltės jausmas ir tai jam tampa išsigelbėjimo pradžia. Yra daug žmonių, kurie neleidžia sau patirti atleidimo džiaugsmo, nes lieka supančioti prieš daugelį metų padarytų klaidų. Jei norime keisti gyvenimą, neverta svarstyti, ką reikėjo daryti tada, kaip turėjome elgtis. Suprantame, kad buvo padaryta klaida, bet dabar reikia atleisti sau ir žvelgti į priekį.

Prievaizdas, supratęs savo klaidą, nesako: „Viskas baigta!“ Jis nesistengia atsiprašinėti, bet pripažįsta savo klaidą, tai reiškia – atleidžia sau – ir pradeda veikti. Jis pastebi kitus ir jiems padeda. Štai kūrybiškas sprendimas: susirasti draugų, kurie galėtų jam padėti, kai to prireiks.

Jėzus nori, kad iš jo mokytumės. Kai kas nors neveikia, beprasmiška primygtinai užsispyrus daryti tą patį, apgaudinėti save, turime tiesiog keistis. Susidūrus su sudėtinga situacija, galima rasti kūrybišką sprendimą. Užuot švaistę laiką, gailėdamiesi savęs, likusį laiką galime skirti meilei.

Prievaizdas imasi veiksmų: jis vieną po kito kviečiasi įvairius šeimininko skolininkus. Pirmajam suteikiama 50 procentų nuolaida, antrajam – 20 procentų. Anksčiau jis apgaudinėjo skolininkus, o dabar visą savo aistrą skiria tam, kad jiems padėtų, taip klaidą paversdamas stiprybe. Jis pasikliauja gailestingumu, tikėdamasis sulaukti gailestingumo, ir jam sekasi gerai, nes gailestingumas ištrina daugybę klaidų.

Jėzus pateikia šį prievaizdą ne kaip nesąžiningumo, bet kaip gudrumo pavyzdį. Tačiau pabaigoje karčiai pastebi: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai“. Jėzaus mokinys, norėdamas skelbti Gerąją Naujieną, turėtų turėti tiek pat energijos, aistros ir išradingumo, kiek ir palyginime minimas prievaizdas. Būkime atviri: mums trūksta aistros, daugelis mūsų bendruomenių yra sustabarėjusios, nostalgiškos, nepajėgios priimti naujovių… Galbūt čia prireiktų palyginimo prievaizdo įžvalgumo?…

Pats Jėzus šį palyginimą komentuoja taip: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Nėra žmogiškesnio įsakymo už šį. Gyvenimo žaidime laimi tas, kuris turi daugiausiai draugų, o ne tas, kuris turi daugiausiai pinigų, ir būtent šie draugai turi raktus nuo rojaus.

Būtent čia ir slypi valdymo didybė: atsisakyti ko nors dabar, kad investuotume į ateitį. Galbūt kyla klausimas, kodėl nesąžiningi žmonės bus priimti į rojų? Todėl, kad Dievo žvilgsnis krypsta ne į nuodėmę, bet į padarytą gėrį, kuris visada bus nepalyginamai didesnis už padarytą blogį. Jo akys žvelgs ne į mus, bet aplink mus, į draugus, kuriuos paguodėme, į vargšus, kuriems padėjome. Jis žvelgs į gėrį, kurį padarėme, kad užgožtume blogį. Vienintelis būdas atsistoti ant kojų, padarius bloga, yra mylėti, kiek tik galime. Palyginimo prievaizdas skolininkų atžvilgiu daro tai, ką Dievas daro žmogaus atžvilgiu: atleidžia skolas. Žinoma, prievaizdas gailestingas iš reikalo, iš gudrumo, o Dievas – ne. Dievui visada svarbiausia yra žmogaus laimė, Jis žiūri ne į mūsų ištikimybę, bet į mūsų laimę.

Aišku viena: rojus – tai veidai tų, kuriuos padarėme laimingais…

Adolfas Grušas