XXVI eilinis sekmadienis

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.

Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“. (Lk 16, 19–31)

BEDUGNĖ

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius”…

Taip Viešpats pradeda šį, iš pirmo žvilgsnio panašų į pasaką, palyginimą. Turtuolis bevardis, vargšas vadinasi Jėzaus draugo Lozoriaus vardu. Vienas apsirengęs purpuru, kitas – skarmalais. Vienas yra visuomenės viršūnėje, kitas – kopėčių apačioje. Abu jie yra tuo pat metu kartu, bet nesusitinka – tarp jų bedugnė…

Ar apie tokį pasaulį savo vaikams svajojo Dievas? Dievas, kuris palyginime neįvardijamas, bet vis tiek yra, tačiau Jis gyvena ne purpuriniuose rūmų atspindžiuose, o vargšo žaizdose; rūmų viduje Jam nėra vietos.

Palyginimas nieko nesako apie tai, koks yra jo veikėjų santykis su tikėjimu. Galbūt turtuolis netgi yra labai pamaldus, laikosi dešimties įsakymų ir meldžiasi. Galbūt jis prašo: „Dieve, išklausyk mano maldą“, deja, jis lieka kurčias vargšo verksmui. Palyginime sakoma, kad Lozorius „gulėjo prie turtuolio rūmų vartų“, vadinasi, turtuolis kasdien jį apeina, kaip kas nors apeina laužą. Apie sustojimą, prisilietimą nėra net minties: vargšas Lozorius nematomas, tik šešėlis tarp šunų. Saugokimės to, kas nematoma aplink mus, nes ten prieglobstį randa Amžinasis.

„Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė,” – sako turtuoliui Abraomas. Ši bedugnė neatsirado amžinybėje. Ji, kad ir nematoma, visuomet buvo žemėje. Turtuolis galėjo panaikinti bedugnę, skiriančią jį nuo vargšo, bet vietoj to ją užtvirtino ir padarė amžina.

Kas tarp mūsų kasa didžiulius griovius, stato sienas ir skiria žmones?

Turtingas žmogus nesužeidė vargšo, neužpuolė jo ir neišvarė. Jis padarė kai ką blogesnio: jis neleido elgetai egzistuoti, pavertė jį atlieka, atstumtuoju, nieku. Turtuolio gyvenime Lozoriaus paprasčiausiai nebuvo, jis liko nematomas jo mintims, ir kaip tik tai turtuolį žudė kaskart, kai jis perlipdavo per elgetą. Niekas neturi teisės kito paversti nieku. Norint to išvengti, reikia stebuklo – suvokti, kad kitas egzistuoja, ir bandyti įveikti mus skiriančią neteisybės prarają.

Antroje palyginimo dalyje scena iš šio laiko persikelia į amžinybę. Vargšas mirė ir buvo paimtas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis mirė ir buvo palaidotas… pragare.

Amžinybė prasideda čia, žemėje, joje pamažu bręsta ir žmogaus beširdiški pasirinkimai. Juk iš esmės pragaras - tai patvirtinimas, kad įmanoma pražudyti gyvenimą.

Kodėl turtuolis pasmerkiamas? Už turtus, gražius drabužius, gausų stalą? Ne, Dievas nėra moralizuotojas; Dievui rūpi Jo vaikai. Turtuolio nuodėmė – tai bedugnė, atskyrusi jį nuo Lozoriaus. Tai net ne gestas, trupinys, žodis, nors ir viso to pritrūko. Turtuolio istorijoje stinga trijų veiksmažodžių: pamatyti, sustoti, paliesti. Jų trūksta, ir tarp žmonių iškasamos bedugnės, pastatomos sienos…

Apaštalas Jonas tokį elgesį be užuolankų vadina žmogžudyste: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“.

Tačiau ir toliau turtuolis vadinamas „sūnumi“, nepaisant pragaro, kur atsidūręs, maldauja: „Tėve, vandens lašelio! Vieną žodį mano penkiems broliams!“…

Deja, tai neįmanoma, nes atsivertimas vyksta ne po mirties, o šioje žemėje…

Ko gero, teisus buvo šventasis Vincentas Paulietis, sakydamas: „Jei meldžiatės ir jūsų prireikia vargšui, palikite maldą ir eikite pas vargšą. Dievas, kurį rasi, yra tikresnis už Dievą, kurį paliksi“…

(Mons. A. Grušas)