XXVIII eilinis sekmadienis

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ (Lk 17, 11–19)

SVARBIAUSIA PAREIGA

Raupsų liga yra žinoma jau tūkstančius metų. Tvirtinti, kad šiandien raupsai yra beveik visiškai išnaikinti, nebūtų teisinga: kasmet apie 200 000 žmonių visame pasaulyje, ypač Afrikoje ir Azijoje, užsikrečia šia bakterija. Medicinos mokslas per tą laiką padarė didelę pažangą, tačiau visiškai išnaikinti šios baisios ligos nepajėgia. Raupsai vis dar žudo, dažnai skausmingai ir labai lėtai, kartais net praėjus 30 metų po užsikrėtimo. Jie pradeda vystytis ant odos, o vėliau greitai įsiskverbia į vidinius audinius, palaipsniui silpnindami sergančiojo organizmą iki visiško invalidumo. Čia jau net neverta kalbėti apie raupsais sergančio žmogaus išvaizdą, kuri galiausiai tampa tiesiog baisi, visiškai iškraipanti jo veido bruožus.

Jėzaus laikais ir apskritai pagal žydų mentalitetą buvo keturios kategorijos žmonių, kurie buvo laikomi „gyvais mirusiais“, pasmerktais amžinai mirčiai: vargšai, aklieji, bevaikiai ir, žinoma, raupsuotieji. Jiems nebuvo jokios vilties būti išgelbėtiems iki pat mirties. Biblijos nuostata, aprašyta Kunigų knygos 13 skyriuje, numatė, kad raupsais susirgęs žmogus, kurio ligą raštu patvirtindavo kunigai, turėjo nedelsdamas palikti savo namus, šeimą ir draugus; jam nebebuvo leidžiama net tęsti pradėto darbo. Susirgusiems buvo draudžiama gyventi užstatytose teritorijose: jie buvo priversti gyventi kartu su kitais raupsuotaisiais, sudarydami nedideles kolonijas, esančias už miestų ar kaimų ribų. Jei atsitiktinai prie jų priartėdavo sveiki žmonės, kurie, pasigailėję nelaimėlių, atnešdavo jiems ką nors pragyvenimui, raupsuotieji privalėjo įspėti juos, garsiai šaukdami, kad išvengtų bet kokio kontakto su kitais. Visa tai tęsdavosi iki tol, kol žmogus visiškai pasveikdavo: jei taip atsitikdavo, raupsuotasis turėdavo nueiti ir prisistatyti kunigams, kurie vieninteliai galėjo raštu patvirtinti, kad raupsuotasis pasveiko, ir vėl priimti jį į bendruomenę.

To meto biblinėje kalboje terminas „raupsai“ iš tikrųjų reiškė įvairias odos ligas, nebūtinai užkrečiamas ar mirtinas, tačiau tai, kad liga pasireiškė ant odos, t. y. kūno išorėje, buvo laikoma nuodėmės, vidinio blogio, esančio sergančiojo gyvenime, ženklu. Nors apskritai visos ligos buvo laikomos Dievo bausme, raupsams šiame sąraše buvo skirta ypatinga vieta. Būti raupsuotuoju ir nusidėjėliu praktiškai reiškė tą patį: kaip visi rūpestingai vengė raupsuotojo, taip nusidėjėlio turėjo vengti žmonės, norintys išlikti sveiki kūnu ir siela. Nereikia stebėtis, kad raupsuotieji jautėsi atstumti ir žmonių, ir Dievo.

Šiame kontekste galima puikiai suprasti dešimt raupsuotųjų, nekantriai prašiusių Jėzų gailestingumo. Jie aiškiai neprašo, kad Viešpats juos išgydytų, bet meldžia gailestingumo, galbūt net šiek – tiek maisto, ir šis jų prašymas išpildomas geriausiu įmanomu būdu – išgydymu, arba, kalbant ritualiniais terminais, apvalymu. Reikia pastebėti, kad Jėzus parodo didelę pagarbą judėjų religijai ir viskam, kas susiję su apsivalymo ritualu: Jis laikosi nuo raupsuotųjų atokiau, jų neliečia, kad kas nors, įskaitant mokinius, nepasipiktintų Jo įžengimu į Jeruzalę... Neduok Dieve, kad Jis įžengtų ten, būdamas „nešvarus“!

Eidami pas kunigus pagydytieji supranta, kad jiems parodytas Jėzaus gailestingumas pranoko visus lūkesčius. Jie gavo tai, ko labiausiai ilgėjosi ir, ko gero, nebesitikėjo savo gyvenime. Tad jie bėga pas kunigus, galvodami tik apie liudijimą, kuris grąžins juos į visuomenę, šeimą ir gyvenimą… Ir visi jie pamiršta Tą, kuris suteikė jiems šią malonę…

Visi, išskyrus vieną, kuris grįžta padėkoti Tam, kuris jį išgelbėjo. Jis, eidamas pas kunigus atsiimti pažymėjimo, suvokė, kad, kaip geras tikintysis, privalo padėkoti Dievui už gautą malonę. Verta atkreipti dėmesį, kad šis „geras tikintysis“ buvo samarietis, svetimšalis, priklausantis kitam tikėjimui. Jis, nors ir skirtingai, nei kiti žydai, garbino Dievą, tačiau nuolankiai priėmė kunigų autoritetą kaip vienintelį, galintį grąžinti jam vaidmenį visuomenėje.

Tačiau prieš gaunant pažymėjimą buvo padėka, prieš kunigams priimant sprendimą – Dievo malonė, prieš atliekant pareigą – dėkingumas. Ir taip yra pasaulyje: ne visada viskas yra pareiga, ne visada viskas yra privaloma; ne visada visko galima reikalauti, tarsi tai būtų mūsų teisė, tačiau niekuomet neturime teisės pamiršti padėkoti. Jėzus aiškiai mums parodė, kad liga nėra Jo siųsta bausmė už mūsų nuodėmes, o išgijimas ar gauta malonė yra nuopelnas ne tik tų, kurie mus kompetentingai išgydė ar mums padėjo. Visuomet yra ir Dievas, kuris pasigali mūsų. Mes esame pasirengę šauktis Jo išmėginimo akimirką, bet lygiai turime būti pasirengę šlovinti ir Jam dėkoti, kai Jis mums parodo savo gailestingumą.

Paprastai kur kas dažniau, negu mes įsivaizduojame…

Adolfas Grušas