Laterano bazilikos Pašventinimo šventė
SIENŲ IR VEIDŲ ŠVENTUMAS
Mons. Adolfas Grušas
Šį sekmadienį švenčiame Romos vyskupijos katedros, Šventojo Jono Laterane, bazilikos dedikavimo metines. Šios šventovės, tradiciškai vadinamos visų pasaulio bažnyčių motina ir galva, pašventinimo minėjimas reiškia tikinčiųjų bendrystę nuo vieno žemės pakraščio iki kito. Tai reiškia, kad mes švenčiame ne akmenų šventovę, bet patį Dievą, kuris savo buveine pasirinko laisvą vėją, žmogų padarė savo namais, o visą žemę – savo dangumi.
Evangelijos ištraukoje, kurį šiandien mums siūloma apmąstyti, sutinkame Jėzų, kurio nesitikėjome… su botagu rankoje. Tai aistringas mokytojas, kuris nebijo panaudoti kovingo švelnumo kupinų gestų ir žodžių. Mūsų akyse stoja Viešpats, kuris niekada nelieka pasyvus ir, mylėdamas savo žmones, nesitaiko su esama padėtimi. Jis kovoja kartu su mumis, kad žmogus ir pasaulis suklestėtų.
Logiškai mąstant, tą dieną Jeruzalės šventykloje neįvyko jokio perversmo… Tikriausiai jau po valandos prekybininkai, susigrąžinę balandžius ir susirinkę išbarstytas monetas, vėl užėmė savo vietas.
Nejaugi viskas liko kaip ir anksčiau? Norisi tikėti, kad Jėzaus poelgis pasiekė žmonių širdis, kad jie suprato pranašystę apie pavojus, kad tikėjimas taps prekybos objektu. Ši žinia sukrečia šventyklų saugotojus, o taip pat ir kiekvieną nuoširdžiai tikintį Jėzaus sekėją, nes Viešpats, išvalydamas šventovę, lygiai taip pat kreipia žvilgsnį ir į mūsų sielas.
Jėzus išvaro prekiautojus, nes tikėjimas tapo prekybos objektu. Gudrieji jį naudoja, kad pasipelnytų, pamaldieji – kad įtiktų Galingajam: aš Tau aukoju maldas, Tu man suteiki malonę; aš Tau aukoju aukas, Tu man neši išgelbėjimą…
Jėzus išvaro gyvulius, skirtus kraujo aukoms, numatydamas permainą, kurią atneš kryžius. Dievas nebereikalauja aukų iš mūsų, bet pats aukojasi už mus. Jis nieko neprašo, bet viską duoda…
Jėzus labai mylėjo Jeruzalės šventyklą, ją gerbė, piktinosi, net verkė dėl jos artėjančio sunaikinimo. Jis ją vadino „Tėvo namais“ ir šaukė: „Sunaikinkite šią šventyklą, ir aš per tris dienas ją atstatysiu“.
Tie žodžiai ypatingai svarbūs, nes Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Dievo šventykla esame mes, žmogaus kūnas. Visa kita yra tik papuošalas. Šventa Dievo šventykla yra vargšas žmogus, prieš kurį turėtume „nusiauti batus“, kaip Mozė prieš deganti krūmą, „nes tai šventa žemė“, Dievo buveinė.
Galbūt kada nors ir iš mūsų didingų šventyklų neliks akmens ant akmens, bet mes amžinai liksime Dievo namais. Kiekviename kūrinyje yra apsigyvenusi Dievo malonė, ir žmonėms reikia išmokti nuo sienų malonės pereiti prie veidų malonės ir šventumo, nes juose pats Dievas randa sau namus.
Iš tiesų Jėzus kreipiasi ne į šventyklų saugotojus, bet į kiekvieną mūsų: galutinė Tėvo buveinė esame mes. Namai, užstatyti avimis ir jaučiais, pinigais ir balandžiais, nebeleidžia matyti Dievo, bet vargšėje žmogaus širdyje vėl prasiveria dangus, ten galime išvysti Dievo šviesą. Juk Viešpats vis dar tebekeliauja: Gailestingasis be šventyklos ieško šventyklos, Dievas, neturintis namų, ieško jų būtent mumyse. Jei mes Jį priimsime, tada visas pasaulis taps dangumi, vieno Dievo dangumi…
