Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės
Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“. (Jn 6, 37–40)
GYVENIMAS BE PABAIGOS
Liūdesys, melancholija ir nostalgija užplūsta mūsų širdis… Vargu ar įmanoma atsikratyti šių jausmų, kai galvojame apie tokius klausimus, kaip mirtis ir egzistencijos prasmė.
Iš tiesų ši kasmetinė šventė, skirta atminti visus mirusius tikinčiuosius, yra ne tik privilegijuota akimirka pasimelsti už juos arba ant jų kapų palikti meilės ženklą, apie kurį metų bėgyje dažnai net negalvojame, bet tai taip pat ir proga kiekvienam iš mūsų apmąstyti savo pačių gyvenimo prasmę. Žinoma, maloniau galvoti apie gyvenimą nei apie mirtį, tačiau kai mums suteikiama galimybė apmąstyti savo žemiškosios egzistencijos pabaigą, ko gero, nederėtų ja nepasinaudoti.
Kiekvieną dieną gyvenimas slysta pro pirštus… Pro pirštus slysta laikas, kuris mums buvo paskirtas tą dieną, kai atėjome į šį pasaulį. Tai laikas, kuris praeina ir kuris, deja ar laimei, niekada nebegrįžta. Laikas žymi viską, jis matuoja visus mūsų darbus ir kiekvieną mūsų žingsnį ir tik kasmet lapkričio 2 dieną prisimename, kur jis mus veda.
Su mirtimi, visų pirma su kitų žmonių mirtimi, tenka susidurti nuolat, ir tai skatina mus susimąstyti apie tai, kokia ribota yra mūsų egzistencija. Būtent nuolatinės mažos ir didelės kasdienio gyvenimo mirtys leidžia mums tai pajusti, bet, ko gero, jos taip pat yra ir didžiulė galimybė keisti savo gyvenimą.
Mirtis visuomet lydi žmogaus gyvenimą ir, žinoma, šiuo atveju kalbu ne apie žemiškojo gyvenimo pabaigą, bet apie kartais staigią ir netikėtą, todėl dar skausmingesnę to, kuo labiausiai tikėjome ir į ką investavome savo jėgas, pabaigą. Darbas, kurio ėmėmės ir kuris žlugo dėl nuo mūsų nepriklausančių priežasčių, svajonė, kurios nepavyko įgyvendinti, meilės istorija, kuri, atrodė, įtraukė visą mūsų egzistenciją, o pasirodė besanti tik iliuzija... kiek pavyzdžių kiekvienas iš mūsų galėtų pateikti, kad prisimintų, kada jautėsi tarsi mirštantis viduje…
Vis dėlto, visos šios mažos ir didelės kasdienės mirtys taip pat yra ir galimybė atrasti naujas gyvenimo spalvas. Iš tikrųjų tai, ką darome ir ką pasiekiame, leidžia mums patirti mūsų galimybių ribotumą, pasidžiaugti sėkme, o taip pat sugerti nesėkmes ir praleistas galimybes. Kaip sėkmė, sveikata ir darbingumas nėra amžini, taip ir pralaimėjimai, ligos ir beprasmybės jausmas, į kuriuos dažnai įklimpstame, nėra amžini.
Mūsų gyvenime visada yra galimybė duoti ir padaryti daugiau, visada yra galimybė išsigelbėti iš pavojingų ir beverčių situacijų, visada yra galimybė, kad skausmas ir mirtis nebus galutinis žodis tam, ką mes darome.
Intensyviai išgyventi kiekvieną savo dieną, tarsi ji būtų paskutinė gražiausia diena, neabejotinai yra gyvenimo, kuris pranoksta mirtį, ženklas. Leisti sau džiaugtis rudens spalvų grožiu, kuris, bendru supratimu yra mirties metas, reiškia suprasti, kad net ir mirtyje yra gyvybė.
Mirtis egzistuoja ir turi prasmę tik todėl, kad gimimas tą prasmę jai suteikia. Atkurti žmonių santykius ten, kur jie buvo nutrūkę, sugrąžinti viltį, šilumą, meilę tiems, kurie mato tik vienatvės tamsą, atkurti aplink mus esančius ryšius, pradedant nuo artimiausių žmonių ir mūsų jausmų, – visa tai yra galimybės, kurias mums suteikia gyvenimas, kad galėtume pasakyti, jog mirtis niekada negali tarti paskutinio žodžio.
Yra kažkas, kas pranoksta mirtį, net jei tai tik meilė ir prisiminimas apie žmones, kuriuos mylėjome ir kurių meilę patyrėme. Tai įrodo meilės, padorumo ir pagarbos apraiškos, kurias parodome vietoms, kur palaidoti mūsų artimieji. Tai nėra žmogiška veidmainystė ar paklusimas tradicijoms, kaip mano kai kurie žmonės. Tikintiesiems tai ženklas, jog mirtis nėra žmogaus egzistencijos pabaiga. Kristus mums tai įrodė savo Prisikėlimu, o mūsų daugybė kasdienių mažų ir didelių „prisikėlimų“ tampa matomu ir konkrečiu ženklu.
O galbūt mirtis ir nėra tokia baisi…Galbūt tada iš tiesų galime sakyti, jog gyvenimas niekada nesibaigia…
Adolfas Grušas
