Ketvirtasis advento sekmadienis

NEBIJOK

Mons. Adolfas Grušas

Perskaičius šias Evangelijos eilutes į akis krinta pradinis Juozapo sumišimas. Marija gal ir buvo jam kažką užsiminusi, tačiau Juozapui turėjo būti pernelyg sudėtinga suprasti, ką Mergelė jam pasakė.

Ji tapo nėščia, jiems neturėjus lytinių santykių, paskui neaiškūs žodžiai apie Šventąją Dvasią, gimsiantį vaiką, kuris bus vadinamas Dievo Sūnumi… Daugybė sąvokų, kurios kartu sukelia sumaištį ir tada belieka tik slapta atleisti Mariją, bet… ar tai neturės pasekmių Marijai? Jei visi kaimo gyventojai ją laikys prostitute, o vaikas neturės tėvo, kaip jis galės augti?

Klausimai, baimė, neaiškumai,– kas žino, kokios mintys tuo momentu sukosi Juozapo galvoje.

Žinoma, Dievui netrukdo mūsų silpnumas. Jis nori įžengti į žmonijos istoriją, gerbdamas mūsų laisvę. Tai yra pagrindinis dalykas, padedantis suprasti šį Evangelijos fragmentą.

Tai eilutės, kuriose jaučiamas visas Kūrėjo švelnumas, rengiant pasaulio išgelbėjimą. Dievas galėjo, susidūręs su Nazareto dailidės nusistatymu, pasirinkti kitus kelius, tačiau Jis gerbia žmogaus laisvę, padėdamas jam apsispręsti.

Atrodo, kad Dievas per angelą nusilenkia prieš Juozapą, tarsi norėdamas jam pasakyti: „Padėk man įgyvendinti planą, kurį noriu įvykdyti“. „Tu esi amatininkas, tad dirbk man, kad būtų įgyvendintas pasaulio išganymo planas“,- atrodo, lyg Dangaus Tėvas sapne tokiais žodžiais prabiltų į Juozapą.

Kūdikis, kurį saugoti yra pašauktas Juozapas, turės prisiimti pasaulio nuodėmes… Planas, kurį išgirdus, ima svaigti galva ir apima baimė…

„Nebijok“,- posakis, kartojamas Šventajame Rašte, nėra tik tam tikras nedidelis pasaldinimas, susidūrus su gyvenimo pavojais. Tai tikrovė, nes su Dievu mes galime viską.

Juozapas šį sekmadienį, o praėjusį sekmadienį – Jonas Krikštytojas savo pavyzdžiu parodo mums, kad kelias, sekant Dievu, yra nusėtas kliūčių, tačiau jas galima įveikti, jei pačiam Dievui suteikiame erdvės ir leidžiame Jam tapti mūsų gyvenimo pagrindiniu veikėju.