Buvęs Šventosios Žemės kustodas: „Visiems užtenka vietos prie prakartėlės“
„Kalėdų prasmė ir reikšmė šiandien yra tokia pati, kaip ir prieš aštuonis šimtmečius, kai šventasis Pranciškus Grečo mieste inscenizavo pirmąją gyvą prakartėlę“, – sako kunigas F. Pattonas. Pasak jo, šv. Pranciškus norėjo savo akimis pamatyti sunkumus ir nuolankumą, kurį Dievo Sūnus pasirinko, tapdamas vienu iš mūsų. Taip pat Pranciškus norėjo sukurti savotišką paralelę tarp prakartėlės žinios, Įsikūnijimo žinios ir Jėzaus buvimo su mumis čia ir dabar ir iki pasaulio pabaigos per Eucharistiją. Švęsdamas Kalėdas Greče, Pranciškus Asyžietis norėjo atkurti Betliejaus atmosferą per prakartėlę. Tomas Čelanietis, pirmasis papasakojęs apie Kalėdas Greče, rašo, kad šv. Pranciškus prašė popiežiaus specialaus leidimo švęsti Eucharistiją ne bažnyčioje, o oloje ant altoriaus, pastatyto šalia prakartėlės. Pasak kun. F. Pattono, šiandien, kurdami prakartėlę, turime apmąstyti Dievo nuolankumą ir kaip šv. Pranciškus prisiminti, kad tas kūdikis yra Dievo sūnus – mes neturime jo bijoti ir priimti jį į savo gyvenimus. Tačiau šiandien atrodo, kad prakartėlė apsiriboja daugiau ar mažiau nuoširdžiomis Kalėdų tradicijomis – daugelis žmonių namuose kuria prakartėles neapmąstydami jų tikrosios prasmės.
Tėvas F. Pattonas ragina ruošiant prakartėlę neskubėti, pagalvoti apie jos personažus, pradedant piemenimis, kuriuos siūlo tradicija, taip pat pamąstyti apie šiuolaikinius personažus, ką galėtume įtraukti į prakartėlę. Buvęs Šventosios Žemės kustodas matytų vietos tikinčiuosius – Šventosios Žemės krikščionis, kurie jam yra tarsi paprasti piemenys, einantys į grotą, lygiai taip pat, kaip piligrimai, atvykę iš toli, galėtų būti Trys Karaliai. Pastarieji iš tikrųjų dažniausiai vaizduojami kaip europietis, azijietis, afrikietis, atstovaujantys visai žmonijai, ir apibūdinami kaip jaunas, suaugęs ir senas, atstovaujantys visiems gyvenimo tarpsniams. Pranciškonas vienuolis F. Pattonas primena, kad prie ėdžių yra vietos visiems, nereikia rezervuoti vietos ar mokėti už bilietą – ir tikintiesiems, ir netikintiesiems, tiems, kurie ieško, tiems, kurie norėtų tikėti, bet kovoja, tiems, kuriems reikia vilties. Marija, Juozapas ir kūdikis, tokie, kokie jie vaizduojami per Kalėdas, yra personažai, su kuriais daugelis žmonių šiandien gali susitapatinti – tai galėtų būti ir jauna šeima, ką tik susilaukusi pirmagimio, pabėgėlių ar perkeltųjų asmenų šeima, bėganti nuo karo, bado ar skurdo. „Neturėtume galvoti apie prakartėlės personažus tik istorine prasme, bet kaip apie gyvus žmones“, – ragina buvęs Šventosios Žemės kustodas. Jo nuomone, pradėti reikėtų ne nuo vaikų, bet tėvų, kad jie iš naujo atrastų Evangelijos pasakojimo savo vaikams vertę, įskiepytų tikėjimą ir su įkvėpimu pasakotų vaikams istoriją apie Jėzų, kuris suteikė prasmę mūsų gyvenimui.
Pranciškonas primena ir Kalėdų eglės tradicijos krikščioniškas šaknis, kurios išsivystė viduramžiais. Iš pradžių tai buvo ne eglė, o plikas medis, prie kurio buvo pririšti obuoliai, simbolizuojantys gimtosios nuodėmės istorijos perkeitimą. Kalėdų eglutė primena, kad gyvybės medis mums sunokino savo vaisius tą akimirką, kai Dievo sūnus tapo Žmogaus sūnumi. Į pasaulį atėjo tas, kuris vykdydamas Tėvo valią paaukojo savo gyvybę, kad mus išgelbėtų. Eglutę puošiantys spalvoti rutuliai yra obuolio simbolis – tai ne vaisius, išlaisvinantis nuodėmę, blogį ir mirtį, o vaisius, kurio sėklos sudygsta, nes gimė Tasai, kuris yra gyvenimas ir kuris mums suteikia gyvenimą. Taigi, pranciškonas t. F. Pattonas mus ragina taip pat iš naujo atrasti krikščioniškąją Kalėdų eglutės prasmę.
T. F. Pattonas, kuriam gruodžio 23 d. sukanka 62 metai, vadovavo pranciškonų Šventosios Žemės kustodijai pastaruosius devynerius metus. Perdavęs kustodijos vairą įpėdiniui t. Francesco Ielpo, jis pasiliko tarnauti Jėzaus gimtinėje gyvuojančiai katalikų bendruomenei. (DŽ/SIR)
